Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2016-03-11 14:30 ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Valgė vabalą, bet kas nutiko su žiurke?

„Jei aš esu čia? Kur yra toji vieta, kurioje negalėčiau būti? Ar tokia išvis egzistuoja?“ – mąstė tinklaraščio VIENAS KELYJE kūrėjas Marius Ulozevičius-Ulkė, atsidūręs ant aukščiausio Tailando kalno bei valgydamas draugės Agnės dovanotus saldainius. Jis jau įveikė trečdalį savosios unikalios kelionės motociklu po Aziją ir MIESTE.lt papasakojo apie tai, kas šiuo metu dedasi galvoje.

Asmeninio achyvo nuotr.

Mariau, keliauji jau mėnesį, susiduri su įvairiausiais kultūrų skirtumais, koks keisčiausias dalykas, kurio ragavai Azijoje?

Iki Laoso man liko 600 kilometrų. Tad iki šiol teko ragauti keistai atrodančio gyvio. Pamenu, kad vieną rytą apsistojęs mažame miestelyje sutikau sportuojančią jauną vietinę merginą, kuriai parodžiau, kaip reikia taisyklingai kvėpuoti bėgiojant. Tą dieną ji įveikė ilgiausią savo gyvenimo distanciją, o norėdama atsidėkoti pasikvietė pietų. Ta kelionė į jos jaukų būstą įsiminė ne tik dėl to, kad bandžiau pralaužti visus jųdviejų su mama pastatytus barjerus, bet ir desertui paragavau didžiulį tarakoną primenančio vabalo. Įsitikinau – daug kas slypi mūsų psichologijoje. Nebuvo taip šlykštu, kaip rodėsi. Tiesa, nesugebėjau savęs įveikti ir suvalgyti kelionėje siūlytos žiurkės. Dabar gailiuosi. Tada mane atbaidė ilga, kaip du žmogaus delnai uodega. Girdėjau, kad išties žiurkės skonis yra panašus į triušio. Dažnai neišdrįstame... Man buvo įdomus draugų požiūris, tad klausiau jų, ar valgytų uodeguotą padarą, ne vienas atsakė teigiamai, bet aš pažiūrėčiau, ką kiekvienas darytų atsidūręs mano situacijoje.

Negalvok ir atsakyk labai greitai. Be ko savęs neįsivaizduoji kelionėje?

Atrodysiu visiškas beprotis, bet pirmoji mintis šovusi į galvą, buvo mano šuo, kurio jau nebėra. Praradau jį pernai. Jis buvo mano vaikas, žmona ir... Viskas. Nepasiėmiau bičiulio į pirmąją kelionę ir grįždamas galvojau, kad jis tas vienintelis tikras draugas, be kurio daugiau niekada nekelsiu kojos iš namų, tačiau... Manau, kad tarp žmogaus ir gyvūno ryšys atsiranda kur kas greičiau nei tarp dviejų žmonių. Mano augintinis buvo vardu Vi. Dabar, kai esu čia vienui vienas, įsivaizduoju, kaip gera mums būtų kartu. Kartais aplanko tokia rudeninė nostalgija, lyg prieš pasaulio pabaigą.

Kodėl Tavo atveju skrieti su vėju yra geriau nei laikytis griežtos dienotvarkės?

Niekada nemokėjau kurti planų. Kaip jau daugeliui minėjau anksčiau, vis dar neradau savosios vietos, todėl ištiesiu rankas, įkvepiu oro ir nutrūktgalviškai leidžiuosi nežinomais keliais. Į kiekvieną moterį, vyrą, vaiką aš žvelgiu kaip į mokytoją. Tik tuomet galime ko nors išmokti, jei leidžiamės mokomi.

Šiuo metu susiduriu su didžiule kalbos barjero problema. Žinote, kaip ją įveikiu? Bandydamas. Pirmąsias dienas važiavau neturėdamas šalmo. Per jas man į akis pateko įvairiausių mašalų. Vieną rytą atsikėliau su didžiausia infekcija. Pagalbos teko ieškoti visur. Nuo Bankoko tada buvau nuvažiavęs 150 kilometrų. Teko grįžti. Vos mačiau kelią. Gestais paaiškinau, kad man reikia pagalbos. Išmokau pamoką, kad su žmonėmis galiu bendrauti ne tik ištikus nelaimei, bet kasdien. Dabar susikalbame gestais, persimetame gal tik keletu žodžių. Todėl ir gera skrieti. Jei būčiau planavęs, galbūt dabar nesuprasčiau, kokia svarbi kūno kalba, pastangos, veido išraiška. Be jokių problemų kalbu angliškai, tačiau čia šia kalba bendrauti beveik neįmanoma.

Asmenino archyvo nuotr.

Mariau, apie ką svajojai praėjusią naktį?

Apie moterį. Apie tvarką pasaulyje. Apie vandenį, kuris gyvybiškai svarbus žmogaus organizmui. Vieną kartą skaičiau, kad  minčių galia galima paveikti šį išaukštintą skystį. Norėčiau kitą asmenį paveikti tiek, kad jo galvoje atsirastų daugiau idėjų apie gamtos išteklių saugojimą. Žinau, kad daugeliui atrodysiu lėkštas, galbūt kovojantis su vėjo malūnais, tačiau tokia manoji našta. Mes dergiame planetą ir virstame kažkokiu „Gyvulių ūkiu“, lyg G.Orwello apysakoje. Svajojau, kad taip nėra.

Ko labiausiai ilgiesi namuose?

Geras klausimas. Žmogaus, atsiradusio pačiu netikėčiausiu metu. Taip pat ilgiuosi baseino. Prieš kelionę daug sportavau. Labai mėgstu stačia galva panerti į vandenį ir fiziškai išsikrauti. Šiaip stengiuosi mintimis apie ilgesį per daug nekvaršinti galvos, nes manęs vis dar laukia tolimas kelias, vietoj 45 dienų nusprendžiau keliauti 60, o iš 6000 kilometrų pasidarė 7000.  Motociklas pavirto kiek paprastesne keliavimo priemone motoroleriu.

Ar šioje kelionėje nusipirkai ką nors sau, ar stengiesi neišlaidauti?

Juoksitės, tačiau vienintelis daiktas, kurį sau leidau įsigyti, buvo kelnės. Teko miegoti lauke, o naktimis čia temperatūra nukrinta iki 7 laipsnių – buvo be galo šalta. Vieną rytą neištvėręs atsikėliau ir nuėjau nusipirkti šiltesnio rūbo. Sakiau, kad kelnes parsivešiu, nes tai vienintelis dalykas mane šildęs šiame kelyje.

Jei galėtum apibūdinti save trimis žodžiais, kokie jie būtų?

Ekstremalus. Impulsyvus. Tikras.

Per šį mėnesį Ulkė:

• Paragavo vabalo;

• Savo kelią pratęsė nuo 6000 iki 7000 kilometrų;

• Nusipirko šiltas kelnes;

• Lankėsi pas medikus, ten jam grąžino regėjimą;

• Savo patirtį perdavė jaunai merginai;

• Galvojo apie Vi;

• Įkopė į aukščiausią Tailando kalną.