Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2017-10-11 12:58 Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš įspūdingą jubiliejų - J. Miliauskaitės prisiminimai: įrašinėdami naują dainą, Kaune apsigyvendavome savaitei

2017 m. lapkričio 5 dieną savo ištikimiausius gerbėjus į specialų 30-ies metų jubiliejinį koncertą kviečia šiandien jau legendine vadinama grupė „Sekmadienis“. Ta proga grupės lyderė Jūratė Miliauskaitė sutiko duoti interviu, kurio metu ne tik prisiminė grupės auksinius laikus, kuomet galėjo džiaugtis 24-iais koncertais per mėnesį, bet ir atvirai papasakojo apie daugybę užkulisinių detalių, kurios šiandienos atlikėjams ir grupėms mažai pažįstamos.

Muzikos grupė palengva formuotis pradėjo dar tuomet, kai būsimi jos nariai mokėsi vidurinėje mokykloje, kurioje muzikos mokytoju dirbo grupės įkūrėjas A. Dargis. „Sekmadienio“ debiutas – 1987-aisiais festivalyje „Baltijos jaunystė” Palangoje. Tuomet jos nariai sulaukė pirmųjų aplodismentų, pirmųjų gerbėjų gėlių ir klausytojų laiškų.

Pirmąją grupės programą „Namai" režisavo prodiuseris, kompozitorius, dainų autorius ir atlikėjas Virgis Stakėnas. Jo padedami muzikantai savo grupę prieš tris dešimtmečius pavadino „Sekmadieniu“.

„Renginys bus nostalgiškas, bet ir linksmas. Koncerte pasirodys tie patys nariai, kurie drauge ir debiutavo 1987-ais – Antanas Dargis (klavišiniai), Jonas Šopa (klavišiniai), Raimundas Armalas (gitara), Asta Pilypaitė (solistė), Jūratė Miliauskaitė (solistė) ir kviestinis muzikantas Vytautas Mundinas (mušamieji). Nors „Sekmadienyje“ yra dainavę ir Tomas Augulis, ir Gintarė Karaliūnaitė, ir Ingrida Bondzinskaitė, tačiau jie prie grupės veiklos prisidėjo gana trumpai. Bandysim prisiminti tuos auksinius „Sekmadienio“ laikus, kai per mėnesį turėdavome ir 24 koncertus”, - pasakojo J. Miliauskaitė.

 - Ką jums reiškia „Sekmadienis“?

 - Tai yra mano gyvenimo mokykla, mano kelias, mano profesijos apsprendimas, sentimentai pirmai kūrybai ir linksmam gastroliniam gyvenimui.

 - Papasakokite, kur drauge su „Sekmadieniu“ esate koncertavę už Lietuvos ribų? O kur dažniauiai pasirodydavote Lietuvoje?

 - Toliausiai, kur buvome nuvykę su grupe, yra JAV. Esame koncertavę ir Vokietijoje, ir Lenkijoje. Be abejo, daugiausia mūsų koncertų yra vykę Lietuvos miestuose ir miesteliuose, šiandien būtų sunku atsijoti, kur dažniausiai. Turbūt dar ir šiandien atvykusi į daugelį miestelių galėčiau pasakyti, kurioje vietoje yra bažnyčia ir kultūros namai. O tai liudija, kad tikrai esame išmaišę visą Lietuvą.

 - Ar pavyktų prisiminti, kokių planų turėjote tuomet, kai kūrėte grupę? Ar galvojote, kad ji gali gyvuoti tiek metų? Ar bent galėjote tai įsivaizduoti?

 - Labai aktyvi grupės veikla truko pirmuosius dešimt metų, kai koncertuodavome įvairiose koncertų salėse. Antrasis „Sekmadienio“ dešimtmetis buvo nebe toks intensyvus, grupės sudėtis keitėsi. 1987-aisiais Lietuvai pristatėme autorinę kūrybą, o iš tiesų groti pradėjome gerokai anksčiau, kaip Mažeikių kultūros namų ansamblis.

Mus užgriuvo populiarumas, kokio nesitikėjome. Tikrai neplanavome, kad turėsime tiek koncertų, kad bus pilnos salės žmonių. Muzikanto tikslas yra būtent toks, kad jį išgirstų kuo daugiau žmonių. Visa tai ir vyko. Buvome ant bangos ir tuo labai džiaugėmės. Buvome grupė iš mažo miestelio, Mažeikių, ir tai, kad į mūsų koncertus susirinkdavo pilnutėlė Palangos estrada, mums darė didelį įspūdį ir suteikė nemažai drąsos judėti pirmyn.

 - Kokie anuomet buvo jūsų gerbėjai, koks jų dėmesys? Ar dar prisimenate?

 - Tuometinis jaunimas dabar yra jau pabuvęs jaunimas (juokiasi). Tuo metu žmonės, klausydavę muzikos, nedėliojo jos į jokias lentynas pagal tai, ar ji gera, ar bloga. Tiesiog tai buvo tam tikras jų gyvenimo tarpsnis. Tie patys žmonės, klausydami mūsų muzikos šiandien, prisimena savo jaunystę. Mūsų muzika kėlė geras emocijas, o koncertai buvo tiesiog gerai, linksmai praleistas laikas. Mūsų koncertuose anais laikais dalyvaudavę žmonės, šiandien išgirdę tas pačias dainas, patys save perkelia į jaunystę ir prisiminimus. Jie perkelia save į tą laiką, kai eidavo į šokius, tuokėsi, gimdė savo vaikus.

 - Gal yra likę gerbejų iš laikų, iš pirmojo dešimtmečio, su kuriais palaikote ryšį dar ir šiandien?

 - Turėjom prisiekusių „Sekmadienio“ gerbėjų. Vienas jų ir šiandien turi tokių mūsų įrašų, kurių mes patys turbūt nebeturime. Kita gerbėja jau daug metų gyvena Londone, tačiau mes palaikome ryšius ir tikrai žinome, kad atskris į mūsų jubiliejinį koncertą. Galbūt jie mūsų klausyti pradėjo ne 1987-ais, galbūt kiek vėliau, tačiau jie dar ir dabar klauso mūsų muzikos.

 - Kokia gerbėjų dovana jus yra labiausiai nustebinusi? Apie kokią dovaną dar ir šiandien galite prisiminti?

 - Puikiai prisimenu radijo laidą „Jaunimo estrada“. Kažkada dalyvaudama joje pakviečiau kūrėjus atsiųsti mums savo eiles, o mes, grupė, siūlėme sukurti muziką. Interneto tuomet nebuvo kaip ir „Google“, susirasti atlikėją, kuris patiko, nebuvo taip paprasta kaip šiandien. „Jaunimo estrada“ buvo tas langas, per kurį gerbėjai mus ar kurį nors kitą atlikėją galėdavo pasiekti. Žmonės mus taip užvertė laiškais su įvairiais tekstais... Ir su eilėmis, ir su prisipažinimais meilėje, kad šiandien tą net įsivaizduoti sunku.

Net „Kalėdų naktį tylią“, kurią sukūrėme kartu su Tomu Auguliu, ir daug kitų mūsų žinomų dainų gimė būtent iš šių laiškų.

Šią vasarą viešėjau pas mamą Mažeikiuose, jos namų palėpėje radau nemažą maišą laiškų iš tų laikų – dalis jų – asmeniniai. Buvo labai smagu prisiminti visą tai. Laiškų etapas man šiandien atrodo kaip viena svarbiausių dovanų.

O Asta (Asta Pilypaitė – aut. past.) buvo mūsų grupės metraštininkė. Ji stengdavosi atsakyti gerbėjams į kuo daugiau laiškų. Ji net buvo užvedusi nuotraukų albumą, į jį įdėdavo po keletą nuotraukų iš įvairių koncertų. Dabar nuotraukos neturi tokios vertės, kai be jokių suvaržymų jų galima pasidaryti kiek širdis geidžia ir visiems pademonstruoti „Facebooke“, pavyzdžiui kaip kepi kiaušinienę. Anuomet džiugindavo vos kelios nuotraukos, kurios likdavo prisiminimui.

 - Kas „Sekmadieniui“ kurdavo įvaizdį? Ar pasikliaudavote savo sugebėjimais, ar turėjote žmonių, kurie pasirūpindavo scenos drabužiais?

 - Ir patys, ir kas nors padėdavo. Pamenu, pirmiesiems pasirodymams, pirmai programai mus aprengė dizainerė Ramutė Stakėnienė. Apavė mane aukštakulniais, o tai buvo klaikiai nepatogu scenoje. Astai buvo daromas ir specialus makiažas. Menas reikalauja aukų (juokiasi). Šiandien toks įvaizdis galbūt gali kelti šypseną, bet tuomet tai buvo kažkas įdomaus, nematyto, o turint galvoje, kokie buvo laikai ir kaip gyvenome, tai atrodė įspūdingai. Specialiai pasirodymams buvo kuriama ir scenografija, ir dekoracijos.

 - Papasakokite, kaip įrašinėdavote dainas? Ar daug darbo tekdavo įdėti? Kaip viskas vykdavo?

 - Šiandien dažniausiai viskas programuojama, įrašinėjama skaitmenine technika. Gali sugroti, o tuomet koreguoti, dailinti, taisyti kiekvieną natą. Tą pačią dainą galima įrašinėti visą dieną ar net savaitę, o tuomet stabtelėti ir pagalvoti: ar čia viskas gerai. Mūsų auksiniais laikais, kai norėdavome įrašyti dainą, atvykdavome į Kauną ir apsigyvendavome savaitei. Privalėdavome visi į studiją atvykti taip gerai viską išmokę ir surepetavę, kad įrašo metu maksimaliai gerai viską padarytume, kad nereikėtų kartoti. Mes save labai disciplinuodavome. Net ir koncertuose nebuvo jokių programavimų, mūsų visi pasirodymai buvo gyvi. Nors daugelis grupės narių buvo baigę mokslus, vis dėlto pagridinė praktika buvo grupės repeticijos.

- Kodėl jubiliejinį koncertą nusprendėte surengti Mažeikiuose?

 - Mažeikiuose atsiradome, juos išgarsinome, ten buvo mūsų pradžia. Nors Kaune gyvenu jau 27-erius metus, daug kolegų dar ir šiandien klausia pasisveikinę, kaip gyvena Mažeikiai (juokiasi). Svarstysime jau po jubiliejaus, galbūt jei sulauksime didelio susidomėjimo, šis koncertas galės virsti ir į nedidelį jubiliejinį turą.

- Ko palinketumet sau ir kolegoms?

 - Palinkėčiau, kad „Sekmadienio“ muzikantai, susirinkę į jubiliejaus šventę, smagiai sugrįžtų į praeitį ir su jau turima patirtimi pažvelgtų į šį kelią. „Sekmadienis“ visada turėjo savo muzikos spalvą, savo stilių. Jubiliejiniame koncerte visi kartu su klausytojais pasistengsime tai prisiminti.

 - Ačiū už pokalbį.