Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2017-12-06 11:39

Jonas ir Rolandas: „Per dešimt metų nebuvo jokio rimto barnio“

Turbūt jau niekam nekyla klausimų, kas yra „Radistai“, nes dabar juos pažįsta visa Lietuva. Geriausiu didžėjų duetu tituluojami Jonas Nainys (34) ir Rolandas Mackevičius (33) džiūgauja, kad šiemet švenčia dešimties metų darbo kartu jubiliejų. MIESTE.lt pristato išskirtinį interviu su šiomis charizmatiškomis asmenybėmis.

Šiemet sukanka 10 metų, kaip dirbate kartu. Ką Jums padovanojo tie metai?

R.: Manau, viską, tik ne bendrų vaikų (juokiasi).

J.: Padovanojo viską, ko žmogus gali norėti, išpildęs savo svajonę, atradęs pašaukimą.

R.: Mūsų karjera prasidėjo radijuje, paskui buvo renginių vedimas, mūsų pačių renginiai, dar vėliau atsirado mūsų festivalis, arenos renginys... Galiausiai – televizijos projektai, muzikos prodiusavimas.

J.: Jei galėtume sukurti filmą, mūsų pažinties akimirką reikėtų sustabdyti, užfiksuoti. Kartais susimąstome, kas būtų, jei nebūtume susitikę, nes juk nebūtų ir bendro darbo. Mus suvedė kažkokios jėgos ir dabar dėl to labai džiaugiamės.
Nors esame skirtingo charakterio, turbūt to ir reikėjo, kad atsirastų „Radistai“. Mūsų veikla dabar labai plati ir tiesiog veža. Prisimenu pačią pradžią, kai net negalvoji apie atlyginimą, esi kaip mažas vaikas, gavęs naują žaislą. Jį išpakuoji, pradedi žaisti. Mums tai buvo kaip žaidimas, buvo smalsu, kaip bus. O dar tie eksperimentai radijo laidoje... Tuomet natūraliai keli kartelę, stengiesi viską padaryti geriau ir laikui bėgant supranti, kad tobulėji, keitiesi. Manau, taip būtų pasinėrus į bet kokią veiklą, nes kai esi nuoširdus ir atsidavęs, mėgaujiesi tuo, ką darai, tai ir visas nesėkmes priimi kitaip.

Galima teigti, jog tarp jūsų yra ypatingas ryšys?

R.: Broliška meilė. Kaip sakoma, verslą geriau pradėti ne su draugu, o su giminaičiu, nes giminaitis neapgaus. Mes praktiškai ir esame giminaičiai, kadangi nesame vienas kito apgavę, pametę, vienas kitą visada tempiame. Pavyzdžiui, Jonas mane patempia, kai reikia pagroti ar pasistengti su muzika. O mano darbas – tempti jį, kai reikia vesti renginį ir jis staiga sustoja, užsikerta. Tada greitai jį pataisau ir visiems atrodo, kad mums puikiai sekasi (juokiasi).

Ar kada buvote rimtai susipykę?

R.: Mes dažnai susipykstame, kai lieka paskutinis picos gabaliukas... (Juokiasi.)

J.: Jeigu rimtai, nesame stipriai susipykę.

R.: Nėra taip buvę, kad vadintume vienas kitą negražiais žodžiais ar sakę vienas kitam, kad dabar gali net nesirodyti radijuje.

Kaip sugebate taip draugiškai sutarti?

R.: Esame gerai išauklėti. Mano tėvai kultūringi, Jono tėvai kultūringi. Jau vien dėl šitų priežasčių negalime negražiai elgtis. Vienas kitą išklausome, suprantame. Žinoma, būna ir aršesnių diskusijų, tačiau tokiose situacijose gimsta teisybė.

J.: Čia tas pats kaip su žmona. Tu supranti, kad radai savo žmogų, savo gyvenimo moterį. Taip ir mes – vienas kitą radome (šypsosi).

R.: Mūsų net žmonės atskirai neįsivaizduoja! Jeigu vedu renginį be Jono, manęs pradeda klausinėti: „O kur tavo antroji pusė?“ Kai susitariame su kuo nors susitikti, irgi atvykstame kiek anksčiau, nes jeigu ateiname atskirai, mūsų pradeda klausinėti, kur ta kita pusė. Tada pajuokaujame, kad šiuo metu gyvename atskirai.

J.: Mes netgi kartu miegame viešbučiuose (juokiasi).

R.: Anksčiau miegodavome po atskiromis antklodėmis, o dabar taip suaugome, kad jau nekyla klausimų, – miegame po viena antklode (juokiasi).


SHOT by LUKAS nuotr.

Kalbama, kad po naujausio šou „Siemens“ arenoje ketinate skirstytis. Ar tai tiesa?

R.: Turbūt daug ką išgąsdino tai, kad kol kas nėra mūsų radijo laidos. O to priežastis – rekonstrukcija. Dešimt metų dirbome vakarais, o dabar perkuriame radijo laidą. Turime 6 naujus žmones, su kuriais darbuojamės. Patys į eterį grįšime labai greitai, bet dirbsime dienomis. Mums tiesiog nusibodo vesti laidą vakarais, pasidarė kiek per ankšta.

J.: Norime išsiplėsti. Visus metus dirbome dviese, o dabar užsigeidėme praplėsti savo komandą, norėjome jaunų žmonių, idėjų. Dėl jų aukojame net ir savo algą.

R.: Džiaugiamės, kad mūsų naujoji komanda tokia užsivedusi. Darėme tikrai didelę atranką. Galiausiai atsirinkome kelis žmones ir jie iki šiol negali patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų.

J.: Norime sukurti tikrą radistinę komandą, nes suprantame, kad dviese kalnų nenuversime. „Sharing is caring“ (šypsosi). Norime, kad po daug metų apie mus kaip sukūrusius ilgiausiai trunkančią laidą rašytų „Vikipedijoje“.

R.: Be to, tokios geros laidos kaip mūsų tiesiog nėra (juokiasi). Viską, ką darome, stengiamės daryti kokybiškai. Norime vesti tokią laidą, kuri praskaidrintų žmonėms nuotaiką, nes blogų naujienų Lietuvoje ir taip yra per daug. Stengsimės, kad mūsų laida eteryje pasirodytų tada, kai žmonės po darbų, alkani ir nepatenkinti. Norime, kad jie sakytų: „Ačiū Dievui, kad darbai baigti. Noriu greičiau keliauti į automobilį ir paklausyti „Radistų“.“ Toks mūsų tikslas.

Koks pats smagiausias įvykis, nutikęs per tuos metus kartu?

R.: Tų įvykių be galo daug. Mums smagu, kad mūsų laidai bus dešimt metų, džiaugiamės, kad laikas pasikeisti. Labai didelis įvykis, kad gavome sutartį su LNK. Mus tiesiogiai pasikvietė pats kanalas, nes girdėjome, kad vietą ten gauna tik vienetai. Labai didelis pasiekimas.

Kokį įsimintiniausią laišką iš gerbėjų esate gavę?

R.: Įsimintinų laiškų esame gavę begales. Aš prisimenu, kai pradėjome dirbti kartu, vaikai mums darė rankdarbius iš molio. Vis dar juos turime.

J.: Gauname laiškų net iš kalinių. Pasirodo, mūsų klauso ir jie. Per tuos metus prisikaupė įvairiausių gerbėjų. Turėjome netgi tokią, kuri mus persekiodavo (juokiasi).

Rolandai, ar Jonas knarkia naktimis?

R.: Jis neknarkia, jis šnopuoja. Tai aš knarkiu naktimis (juokiasi).

J.: Kartais jis knarkia, bet tai tikrai nėra tas knarkimas, kuris nuolat trukdytų (juokiasi).

Kada pastarąjį kartą stipriai linksminotės?

J.: Manau, per festivalį. Kai tu daug dirbi, jaudiniesi, stengiesi... Ir tada pamatai rezultatą, nueini į užkulisius, visi tave sveikina, visi džiaugiasi. Nepaprastai geras jausmas. To nepalyginsi su paprastu išėjimu į klubą.

Ar yra tekę nueiti į pasimatymą su gerbėjomis, kol dar neturėjote žmonų?

R. ir J.: Ne, nėra taip buvę.

R.: Jei žmogus perdėtai reiškia simpatiją, tai gąsdina...

Jonai, kokį keisčiausią įprotį turi Rolandas?

J.: Reikia gerai pagalvoti... Nuėjęs į restoraną jis visada klausia padavėjos: „O ką man pasiūlysite valgyti?“ Ne tai, kad pats išsirinktų, bet visada prašo, kad padavėja parekomenduotų (juokiasi).

Rolandai, o kokį keisčiausią įprotį turi Jonas?

R.: Mane nuo vaikystės erzina, kai žmonės siurbia sriubą. Taip daro ir Jonas. Būna, kad mums valgant kartu jis pats pajunta, kaip pradeda siurbti, tada sustoja (juokiasi).

Ko Jonas ir Rolandas nepadarytų už jokius pinigus?

R. ir J.: Neiškeistume šeimos ir neišduotume draugų. Vienareikšmiškai.

R.: Mane erzina, kai kas nors liepia, verčia ką nors daryti. Tada atsiranda atmetimo reakcija.

J.: Svarbiausia yra šeima, artimieji. To nenusipirksi už jokius pinigus. Prisimenu, Jimo Carrey žodžius, kurie skambėjo maždaug taip: „Kaip norėčiau, kad jūs, paprasti žmonės, nesvarbu, kokiam laikotarpiui: ar valandai, ar metams, gautumėte tiek pinigų ir tokį populiarumą, koks slegia mane. Tada suprastumėte, kad tai nėra svarbiausi dalykai gyvenime.“