Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
Specialus interviu
2016-12-30 13:57

Knygą pristatanti A. Prasauskaitė: "Įdomių istorijų aplink mus tiek daug, tačiau spaudoje dažniau aprašomi išvaizdos pokyčiai arba antrų pusių rotacijos"

Aušros Prasauskaitės knyga „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“ atsirado iš tokio paties pašnekesio su drauge, kaip ir su kai kuriomis, vėliau į knygos puslapius sugulusiomis herojėmis. Šiek tiek iš žmogiško nuobodulio, šiek tiek iš kilusios ambicijos, skaitytojams pateikti kažką įdomaus, gal kiek kitaip sudėto į  kūrinio stalčiukus, nei įprasta. „Kalbėjome apie tai, kad įdomių istorijų aplink mus tiek daug, tačiau spaudoje dažniau aprašomi išvaizdos pokyčiai arba antrų pusių rotacijos. Pagalvojau: jeigu niekas nepaklausia to, ką man įdomu sužinoti, gal aš galiu tai padaryti pati?“, - neslėpė savo pirmąją knygą pristatanti A.Prasauskaitė.

Aušra, išleidote knygą, pasakojančią dvylikos moterų istorijas. Kokiais kriterijais vadovaudamasi rinkotės savo herojes?

Esu savo knygos tikslinė auditorija - jauna moteris, kuriai dar visas gyvenimas prieš akis, godžiai ryju kitų žmonių sėkmės istorijas, nes man įdomu pamatyti ir sužinoti, kokias galimybes ir kaip pasaulį atranda kiti žmonės, iš jų pasisemti naujų minčių. Kartu nenorėjau, kad knygos auditorija būtų aktuali tik siauram skaitytojų ratui, todėl rašydama knygą savo istorijomis pasidalinti pakviečiau skirtingų amžiaus grupių, skirtingų sričių atstoves. Kiekviena iš jų turi įdomias istorijas, tačiau tokių gausybę turbūt bus prikaupusi kiekviena aktyvi asmenybė. Ne visoms joms atsirasdavo eterio vietos spaudoje, o jeigu atsirasdavo, galbūt į šias moteris buvo žvelgiama iš kitos pusės. Man buvo įdomu sužinoti, kaip šios moterys pasiekia tai, ką sugalvojusios, su kokiais iššūkiais bei nuotykiais susiduria savo kelyje.

Kaip manote, po kiek laiko Lietuvoje būtų galima parašyti tokią pačią knygą tik jau su visai kitomis žymiomis moterimis? Ar vertos knygos viršelio yra tik tos, kurios populiarios socialinėje erdvėje ir kurias seka masės?

Na, aš manau, kad būtų galima tokią knygą išleisti nors ir po 24 valandų. Knygoje atskleidžia tik 12 iš begalės mūsų šalyje egzistuojančių įdomių gyvenimo istorijų. Atsakant į antrąją klausimo dalį - knygos vertos įdomios istorijos, o jų turi kiekvienas, čia tik požiūrio klausimas kaip jas pamatysi, kaip jas papasakosi. Ne visos, knygoje pakalbintos moterys, yra žinomos - tokio tikslo neturėjau. Tos, kurios dar nebuvo žinomos, nė neabejoju, kad netrukus sulauks daugybės pasiūlymų duoti interviu spaudoje - nes būtent tos, visai naujos istorijos, skaitytojams ir bus didžioji NAUJIENA.

Kodėl nusprendėte rašyti apie moteris? Kodėl ne apie vyrus, ne apie gyvūnus, ne apie vargstančius?

Manęs šiame projekte yra daug - mano idėja, klausimai, patirtys bendraujant su moterimis, jų pasirinkimai. Kad ir kaip norėčiau sakyti, kad yra kitaip, bet moterys vistiek mąsto kitaip negu vyrai, kasdienybėje jos susiduria su kitais iššūkiais. Nėra taip, kad vienų problemos yra reikšmingesnės už kitų, jos tiesiog skirtingos. Kadangi knyga kilo iš asmeninio poreikio ir intereso, tad ir mano noras pirmiausiai papasakoti tas istorijas, su kuriomis pati galiu identifikuotis, yra visai natūralus. Tikiuosi, ateityje dar bus progų panašiai pasikalbinti ir visas įdomias vyriškas asmenybes.

Ar sutinkate su teiginiu, kad moteris moterį supranta geriau?         

Tikrai sutinku, bet bijau kalbėti už visas pasaulio moteris. Manau, kad moterys ir vyrai tiesiog skirtingai mąsto. Štai šiais metais įkūriau komunikacijos agentūrą „A|PR" - pradėjau savo verslą. Dabar man tai labai svarbu, noriu, kad gerai sektųsi, dedu dėl to daug pastangų ir konsultuojuosi su daugiau patirties turinčiais žmonėmis. Visi patarimai yra vertingi, tačiau man rodos, kad būtent moterys geriau supranta iššūkius, su kuriais tenka susidurti. Priežastis labai paprasta - kad ir kaip nenorėčiau to pripažinti, dauguma iššūkių yra mūsų pačių susikurti galvoje. 

Kiek laiko praleidote su kiekviena iš savo pašnekovių?

Įvairiai - nuo poros valandų, iki gal kokių aštuonių ar dešimties valandų. Su kai kuriomis susitikome tik kartą, su kai kuriomis turėjome kelis pokalbius, šie susitikimai vyko ir namuose, ir restoranuose, ir turguje, ir anksti ryte, ir viduryje nakties. 

Kaip nusprendėte, kuri moteris atsidurs pirmuosiuose puslapiuose?

Bandžiau galvoti „rašytojiškai" ir dėliojau istorijas tokia seka, kokia man atrodė tinkama.

Ar su bent viena iš pašnekovių, jau buvote gerai pažįstamos prieš atsirandant knygos idėjai?

Prieš dvejus su puse metų sugrįžau iš emigracijos, gyvendama Londone susidraugavau su atlikėja Monika Liu. O dar prieš Londoną man teko gyventi Paryžiuje, ten ir susipažinau su kita knygos pažiba - Monika Bielskyte. Ji yra kūrybininkė, ateities ekspertė, keliauja po pasaulį ir konsultuoja įmones apie tai, kaip galima virtualią realybę ar kitas naujas technologijas panaudoti jų inovacijai. M. Bielskytės patarimų klausosi režisieriaus Ridley Scott komanda, tokios didžiulės kompanijos kaip „Intel”, „CERN", „Aston Martin". Aš gyvendama Paryžiuje kurį laiką buvau jos asistentė, padėjau rūpintis tuo metu jos įkurtu žurnalu bei meno galerija.

Kartais, kai rašytojo tekstą skaito kalbos redaktorius, kyla konfliktų. Ar buvo Jūsų knygoje vietų, kur pašnekovas privalėjo būti netaisomas, jo kalba, maniera?

Tai vienas didžiųjų iššūkių rašant - išsaugoti pašnekovo kalbėjimo manierą, aš apie tai tikrai daug galvojau ir labai stengiausi ją išsaugoti. Tai dariau tyliai, niekam nesakant - o jeigu nepavyks? Tad koks džiaugsmas dabar girdėti, kai iš skaitytojų išgirstu komentarus, kad jiems labai įdomu matyti, kaip skirtingai kalba skirtingos moterys. Verslininkės - trumpai ir konkrečiai, menininkės istorijas papasakoja lėtai ir detaliai. Kai tiek daug istorijų yra greta, įdomu jas palyginti.

Ar manote, kad ši knyga bus įdomi vyrams? Į kokią tikslinę auditoriją orientavotės?

Sugalvojusi knygos idėją pirmiausiai galvojau apie moteris - visas, nuo to amžiaus, kai jau skaito iki to amžiaus, kol dar skaito. Bet iš esmės čia yra knyga apie įdomių žmonių įdomias istorijas - tad knyga galėtų patikti kiekvienam smalsiam žmogui.

Kaip manote kokios moters paveikslas madingas šioje visuomenėje? 

Paprasta - viską gali, visur spėja, viską moka ir dar visada atrodo seksualiai, bet apie visa tai visai negalvoja, nes ji tiesiog natūraliai tokia yra. Apie dabar populiarų įvaizdį, nepaliaujamą visų taikymą į tam tikrus rėmus galvoju tikrai daug ir manau, kad žmonėms jis jau tikrai nusibodo. Tačiau vis dar nepavyksta iš tų gniaužtų ištrūkti. Aš manau, kad būtent dėl to Beata Tiškevič ar Agnė Jagelavičiūtė moterims ir patinka - jos nebijo parodyti tą netobuląją savo pusę, pripažinti savo nesėkmes. O juk ir apie tai kalbėti reikia. Tačiau, žinoma, apnuoginti sielą - sunkiau negu kūną.

Esate viena iš feministinio judėjimo šalininkių?

Feminizmas sako, kad moterys turėtų turėti visas tas pačias teises ir galimybes, kaip ir vyrai. Neįsivaizduoju, koks sąmoningas ir protingas žmogus galėtų su tuo nesutikti.

Kokia Jums atrodo ideali moteris ir kaip toli nuo idealo manote esanti pati?

Na, savęs idealia nelaikau ir nežinau, kur tas „idealas". Gal aš geriau renkuosi pasimokyti po truputį iš kiekvieno ir tobulėti po truputį, kas dieną.

Sutiktumėte su teiginiu, kad gražioms moterims sekasi geriau?

Neabejotinai, tiesiog taip yra.

Įvardinkite penkis politinius, socialinius įvykius, kuriais 2016 metais nusivylėte ir norėjote, kad visuomenė atkreiptų dėmesį?

Labiau nei į konkrečius įvykius, aš norėčiau, kad žmonės atkreiptų dėmesį į jų priežastį. Man labai liūdna žiūrint į tai, kas vyksta tiek globaliame pasaulyje, tiek mūsų asmeniniuose pasaulėliuose ir aš manau, kad didžioji visų problemų priežastis yra nesusikalbėjimas, galvojimas, kad esi pranašesnis už visus kitus, kad tavo tiesa yra tiesesnė. Dėl to yra šeimos, pykstasi draugai, vyksta teroristinės atakos, per rinkimus išrenkami žmonės, kurie negerbia kitų žmonių, o po rinkimų „Facebook" nesibaigia patyčios, nes neva tie, kurie tą valdžią išrinko - visi yra kaimiečiai. Aš savo gyvenime labai sąmoningai vengiu bendravimo su žmonėmis, kurie kritikuoja labiau negu myli.