Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
Karšta naujiena
2017-06-15 10:56 Portalo MIESTE.lt nuotr.

Atviras anksčiau laiko gimdžiusios I.Puzaraitės interviu: jau išrinko berniukui vardą

Prieš kelias savaites MIESTE.lt pirmasis pranešė, kad antrojo vaikelio susilaukė Ineta Puzaraitė-Žvagulienė. Jauna moteris pagimdė berniuką, kuriam jau išrinko vardą. Jį atskleidė atviro interviu metu.

Dabar visiems labai įdomu – koks berniuko vardas ir ar ilgai teko jį rinkti?
Vardo istorija buvo tokia, kad mes jau seniai šitą vardą turėjom, kadangi tai mano senelio vardas. Jis buvo planuotas ir Irūnos šeimoj, ir pas mus. Tai sutarėm - kuri pagimdys berniuką, ta ir pavadins jį senelio garbei. Mūsų sūnaus vardas yra Bernardas.  Mes su Irūna visada juokavom, net kai ir nesilaukėm dar, kad dabar žiūrėsim, kuri gi pirma ta vadą suteiks vaikui. Taip ir gavosi, jog mes dabar turime Bernardą Žvagulį.

Kaip Jūsų sesuo reagavo į tai, jog jau nebegalės paimti šio vardo?
Kaip jau čia reaguosi... Seniai taip jau buvom susitarę. Susitarimas yra susitarimas.

Kaip praėjo pats gimdymas? Viskas įvyko staiga?
Nesitikėjau, nes iš tikrųjų aš turėjau gimdyti tik liepos pirmoj pusėj. Man tai buvo priešlaikinis gimdymas. Anksčiau laiko gimdžiau dėl kelių priežasčių: turiu dukrytę, kurią reikėdavo panešioti, daug dirbau, nesedėjau koją ant kojos sudėjus laukdama liepos vidurio. Turbūt tas labiausiai ir lėmė. Gimdžiau 37 savaitę, bet viskas gerai. Vaikelis gimė gana nemažas – 2 kilogramų 700 gramų svorio ir 50 centimetrų ūgio.  Jei būčiau gimdžius liepą, vaikelis būtų dar didesnis, nes mano vyras itin didelis gimė. 
Apibendrinant – neplanavau, bet kaip gavos taip. Gimdymo dieną tokie minimalūs skausmai buvo. Paskambinau savo daktarui ir sakau: „gal aš atvažiuosiu vakare apžiūrai dėl šventos ramybės, kad ramiau miegočiau.“ Nuvažiavom su vyru, patikrino, sako: "jums jau beveik ir prasidėjo gimdymas." Nepraėjo nė dvi valandos ir pagimdžiau. Labai viskas greitai praėjo ir, kaip sakoma, net pati negalėjau patikėti.

Tai abiejų jūsų savijauta gera? Jokių komplikacijų nebuvo?
Ne, viskas yra gerai. Kadangi anksčiau laiko gimė, tai ilgiau laiko reikėjo pagulėti ligoninėj, kad prižiūrėtų. Viskas gerai, dabar jau namuose. Esame sveiki.

Jūsų vyras dalyvavo gimdyme ar teko laukt už durų?
Vyras dalyvavo gimdyme iki tam tikro momento, bet sunku tą momentą tiksliai įvardinti. Per pačius didžiausius sąrėmius, visus skausmus dalyvavo ir vyras, sesuo atvažiavo su mama. Iš tiesų, praėjusio gimdymo metu Ąžuolas irgi dalyvavo, bet jam ir valgyt prireikė, ir veiklos visokios atsirado, nes gimdymas truko visą dieną – turbūt 12 valandų. Šįkart viskas vyko labai greitai. Nespėjom net apsidairyt  ir jau pagimdyta (šypteli).

Kaip suprantu, antras gimdymas buvo paprastesnis ir lengvesnis nei pirmasis?
Tikrai taip.

Būna įprasta, jog po gimdymo vyras padovanoja moteriai dovaną. Ar gavote dovanų iš savo vyro?
Ne. Net nežinau, kad taip būna. Pas mus tokios tradicijos nėra. Nei su pirmu, nei su antru taip nebuvo. Mes patys sau pasidovanojom tokią nuostabią dovaną.

O kam pirmam telefonu pranešėt, kad jau turit sūnelį?
Net nežinau. Čia jau mano vyras žino, nes visą dieną, kai dar neturėjom sūnaus, ir kai jau jis gimė, Ąžuolas tuo rūpinosi. Aišku pranešėm tėvams, seneliams, tetoms, dėdėms. Na, visai giminei.
Mano vyras jau nuo ryto, kai pastebėjau, kad šiek tiek skaudena pilvą, suprato, jog jau gimdau. Paprašiau Ąžuolo, jog niekam dar nieko nesakytų, nes negimdau dar, bet visi žinojo nuo pat ryto, kad kažkas vyksta. 

Kaip atrodė pirmasis jūsų dukters Barboros susitikimas su broliu?
Labai įspūdingai. Iki ašarų net. Mes galvjom, jog ji gali nesuprasti, kas tas brolis, nes mamos pilve brolis buvo, Irūnos pilve vaikelis. O dabar, kai atėjo ir pamatė, sako: „Mano brolis.“ Neleido nei Irūnai prisiliesti, nei tėčiui. Sakė atiduok bolį mamai. Visiems sakė: „Eikit, čia mano brolis. Aš jį noriu glostyti, noriu supti, noriu laikyti.“ Iki dabar ji numauna jam kojines, bučiuoja kojytes, pabučiuoja rankytes.  Matosi, jog labai myli ir saugo, bet kadangi jai nėra net 2 metukų, tai nelabai savo jėgą gali apskaičiuoti. Dėl to yra kartais baisu broliuką duoti, nelabai leidžiam, kad ji savarankiškai brolį liestų. Aišku, kiek įmanoma, kai būnam kartu - leidžiam.

Ar sunku auginti du mažamečius vaikus?
Žinokit, dar realiai nelabai suprantu. Sunku tai, kad reikia saugoti jį nuo Barboros, kol ji išmoks ir supras, kad čia ne jos lėlytė. Dabar su vyru esame taip pasidalinę darbus, kad mažoji yra jo atsakomybė, o Bernardas  - mano. Reikia vieną maudyti, kitą maudyti. Vienai būtų tikrai sunku, bet manau, jog visko išmokstama, ne viena aš čia tokia auginanti du vaikus. Svarbiausia, kad Barbora nekeltų rūpesčių. Neverktų, netrauktų broliuko iš vėžimėlio. Svarbiausia, jog mažylis ramus būtų, nes dėmesio abiems galima skirti.