Kelionės metu vos nežuvo grupės "2 Donatai" lyderis - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2018-05-23 15:39 Dainiaus Teišerskio nuotr.

Kelionės metu vos nežuvo grupės "2 Donatai" lyderis

Grupės „2 Donatai“ narys, TV projektų dalyvis Donatas Čižauskas (27)  vos spėja suktis: rūpinasi koncertiniu turu, pratinasi prie smagių, bet naujų tėvo pareigų, o kur dar kasdieniai darbai. MIESTE.lt dalijasi atviru interviu su šiuo optimistu, kurio daug ko išmokė pavojai kalnuose. Pastarojoje kelionėje garsusis atlikėjas vos išvengė mirties.

Šiuo metu organizuojate koncertinį turą ir beveik visi bilietai jau išpirkti. Atrodo, sulaukiate didelio gerbėjų susidomėjimo. Tad kokia Jūsų sėkmės paslaptis?

Ir pats nežinau, kaip mums pavyko... Matyt, viską  lėmė nuoširdus ir sunkus darbas. Prirašėme daug dainų ir nusprendėme jomis pasidalyti. Šiemet jaučiamas lengvas išprotėjimas (juokiasi).

Ar pasirengimui koncertams, repeticijoms skiriate daug laiko? Ir ar dėl to nenukenčia asmeninis gyvenimas?

Asmeninis gyvenimas visada nukenčia. Apskritai dėl dainavimo jis labai kenčia, bet ką padarysi, toks darbas.  O dėl repeticijų – mes repetavome prieš koncertines gastroles, o dabar... Dabar net nėra kada repetuoti. Šiuo metu lieka tik darbas.

Neseniai tapote tėvu. Ar dabar – bemiegių naktų laikotarpis?

Visiškai taip. Žinoma, pats sunkiausias laikotarpis, kai nežinai ką daryti, visai neišsimiegi, jau praėjo. Tik gimus vaikui buvo nerealiai sunku.

Kaip viską suspėjate?

Taip ir bandau visur spėti... Lekiu, skubu, nes žinau, kad niekas kitas už mane nieko nepadarys. Gimus vaikui buvo labai sunku persilaužti, nes vis tikėjausi, kad gal netyčia kas nors atliks darbus, bet ne... Anksčiau nesuprasdavau, kai draugai sakydavo: „Kai turėsi vaikų – suprasi“, o dabar pradedu suprasti.

 

Neseniai lankydamasis Norvegijoje patekote į itin pavojingą situaciją kalnuose – vos nežuvote. Gal galite papasakoti plačiau?

Norvegijoje turėjau koncertą. Mes į kelionę plaukėme laivu, o likus dienai iki plaukimo su draugu sumąstėme paslidinėti. Viskas baigėsi tuo, kad pirmąkart leisdamasis nuo kalno pasukau ne į tą kelią ir pataikiau į netinkamą vietą – čiuoži, čiuoži, o ten upelis... Sugalvojau peršokti – nebuvo kur dėtis. Šokau tiesiai į pusnį. Gal 40 minučių bandžiau išsikapanoti, o kai galutinai išlipau iš tų pusnių, manęs jau laukė gelbėtojai su motociklu ir šunimi. Paklausė, ar nereikia padėti. Nuvežė patikrinti ir paaiškėjo, kad viskas gerai. Tose pusnyse pamečiau telefoną. Jausmas sunkiai nupasakojamas. Lyg kokiame liūne – kuo daugiau kapstaisi, tuo giliau, atrodo, klimpsti į tą sniegą.

Kai plaukėme atgal, pūtė toks stiprus vėjas – švilpė lyg bažnyčios vargonai. Mums liepė stipriai laikytis, bet vis tiek buvo labai baisu. Parplaukęs dar kokias 3 dienas siūbavau, jaučiausi lyg girtas.

Tokie potyriai daugelį verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir moko vertinti kiekvieną dieną.

Kai atsidūriau toje pusnyje, iš pradžių juokiausi. Po 10 minučių, kai ėmė sekti jėgos, supratau, kad niekur nepajudėjau. Tada apėmė baimė, bet bandžiau kovoti su savimi. Aišku, kilo ir blogiausių minčių... Greitai pro akis prabėgo visas gyvenimas, išsigandau, kad jeigu mirčiau, niekas manęs nė nerastų. Toje vietoje jaučiau, net nežinau, kaip įvardyti... Gal klaustrofobiją? Laimė, tas mintis nuvijau.

Kaip į tą įvykį reagavo artimieji?

Sakė, kad daugiau niekada nevažiuočiau slidinėti vienas (juokiasi).

Ar dar kada nors ryšitės panašiai kelionei?

Vienas tikrai nevažiuosiu, nes buvo gera pamoka. Jau pasakiau, kad daugiau gyvenime nečiuošiu vienas. Niekada!