Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2017-06-24 10:00 Ramūno Guigos nuotrauka

Ali Gadžijevas pasakė, kam norėtų perduoti savo verslą

Garsusis konditeris Ali Gadžijevas „Mieste.lt“ skaitytojams atskleidžia, kaip ir kada kuria išskirtinius desertus, ką mėgsta veikti laisvalaikiu, kokių skonio idėjų parsivežė iš Dominikos ir ar norėtų, kad jo šokoladinių verslą kada nors perimtų sūnus.

– Neturite mėgstamiausio deserto, asmeninio favorito. Kodėl?

– Bet kurios daugiavaikės mamos paklauskite, kuris vaikas yra jos mylimiausias. Į šį klausimą atsakyti labai sunku, o kartais – net neįmanoma. Taip pat jaučiausi ir klausiamas apie knygas, kurias buvome išleidę su kolegomis, taip pat jaučiuosi ir kalbėdamas apie savo kurtus desertus. Kiekvienas kūrinys yra unikalus, o skonis arba norai kiekvieną dieną keičiasi. Kai saulėta, norisi ko nors gaivaus, kai trokšti pakelti sau nuotaiką, norisi šokolado. Visi yra mano kūriniai, su visais esu susigyvenęs. Būna gaila su desertais atsisveikinti – naujus įtraukiame, bet kažko turime atsisakyti.

– Kaip jums gimsta desertų idėjos?

– Jas padiktuoja nauji produktai, gaminiai. Yra ir pasaulinė mada, tendencijos. Visada atsižvelgiu į sezoną – vasarą „Ali šokoladinėje“ vyraus vaisiai ir uogos. Dažniausiai kuriu tai, ko dar nėra. Kartais idėjos gimsta spontaniškai – pagaminu, ko pats norėčiau, sau. Net eidamas gatve šaunančias idėjas užsirašau. Nėra taip, kad ryte atsikėliau ir suku galvą. Spontaniški sumanymai būna įgyvendinami tik po 2–3 savaičių.

Anksčiau, kai turėjau tik vieną šokoladinę Vilniuje ir viską dariau pats, ruošdavau, net stovėdavau prie prekystalio, gamindavau iš to, ką rasdavau turguje. O dabar, kai turiu kelias šokoladines, privalau laikytis tvarkos – tam tikrą dieną viskuo pasirūpinti, supažindinti kolektyvą su nauju produktu. Šiuo metu prie prekystalio stoju tik per šventes, vis nelieka laiko.

– Kaip, kada ir kodėl jus sudomino būtent desertai?

– Daugybę metų dirbau su maistu. Kai sumaniau pasukti į desertų sritį, Lietuvoje nieko panašaus nebuvo. Tada daug kas sakė: kaip gali būti šokoladinė be šokolado. Tačiau galiu patikinti, kad beveik kiekviename deserte yra šokolado, o išgręžus vitriną jo būtų labai daug.

Kol dirbau virtuvės šefu, geras bičiulis nukreipė pasimokyti šokolado paslapčių pas vieną Belgijos konditerių. Jis mane įvedė į šokolado gyvenimą, pasaulį. Pamačiau, kiek atsidavimo, pastangų, susikaupimo, net geros nuotaikos reikia. Įsivažiavau – pradėjau kurti saldainius, migdolinius sausainius (angl. macarons). Nuo vaikystės jaučiu aistrą saldumynams.

– Kokių įspūdžių, skonių parsivežėte iš kelionės po Dominikos salą?

–Į Dominiką važiavome darbo tikslais, ieškoti kakavos pupelių, kurias galėtume panaudoti savo asortimente. Kiekvieną sezoną norime pasiūlyti naujovių, pateikti siurprizų. Jau naudojame šokoladą „Alunga“, Madagaskaro, Taičio vanilę, skirtingų regionų pistacijas. Norisi turėti ir didelę šokolado įvairovę – parsivežti naujų vėjų.

Dominikoje radome nuostabių gamintojų, gerų pupelių augintojų. Skirtumai didžiuliai – kiekvieno regiono kakavos pupelės skiriasi, kaip ir vynuogės, kava. Daug įtakos daro drėgmė, temperatūra, kokiame jūros lygyje augo pupelės. Man labai patiko piratiškas šokoladas – romo poskonio. Žadame pradėti jį naudoti ir savo gaminiuose, tačiau, kada pasirodys skanėstai, tiksliai pasakyti dar negaliu. Stengiamės eiti koja kojon su mada – pristatome kolekcijas. Labai laukiu vasaros, braškių ir aviečių sezono, jos itin tinka desertams.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar stengiatės atsiriboti nuo virtuvės ir desertų?

– Nuo desertų atsiriboju užtikrintai. Laisvo laiko visada labai laukiu – jį pagaliau skiriu šeimai. Daug dirbu: ceche, šokoladinėse praleidžiu apie 13 val., todėl laisvus savaitgalius skiriu būtent šeimos nariams. Kurti ir dirbti stengiuosi tik darbo dienomis, bet ne visada pavyksta.

– Prie šokoladinių verslo prisideda ir jūsų žmona. Ar norėtumėte, kad verslą kada nors perimtų jūsų sūnus?

– Tikrai nepušinsiu savo vaiko, kad jis būtų konditeris arba vadovautų mano įmonei. Tai bus jo pasirinkimas. Turiu pažįstamų, kurie sako, kad jų vaikai veiks tik jų parinktas veiklas, bet nesutinku su jų požiūriu. Prievarta ką nors rinktis neveikia, patirtis rodo, kad būna priešingai – ceche dirba žmonių, kurie baigę visai kitokius mokslus, tačiau pereina dirbti į konditerijos, maisto sritį, klauso pašaukimo. Kas iš to, kad tėvai vertė juos studijuoti teisę, mediciną, būtinai gauti diplomą, jei žmogus yra nelaimingas? Tokio likimo savo vaikui tikrai nelinkiu, nespausiu rinktis savo veiklos, o laikas parodys, kas jam įdomiausia. Tačiau, jei norės užsidirbti dienpinigių, turės atidirbti pas tėtį šokoladinėje (juokiasi).

POILSIS. Laisvalaikiu AGadžijevas atsiriboja nuo desertų ir visą laiką skiria šeimai.

PATIRTIS. Pačioje verslo pradžioje konditeris viską darė pats – rinkosi ingredientus, kūrė desertus ir aptarnavo lankytojus.

SKONIAI. Nors didžiąją laiko dalį praleidžia kurdamas desertus, mėgstamiausio A.Gadžijevas neturi.