Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2017-01-01 12:00 TOMO DINDOS nuotr.

A. Vedrickaitė apie žinomumo kainą ir pasiūlymą, kurio nepriimtų

Augustės Vedrickaitės (31) vokalas užbūrė klausytojus dar pirmųjų realybės šou atsiradimo metais. O ekstravagantiška išvaizda ir stilius lėmė, kad ne kartą teko susidurti su argumentų stokojančia nuomone, esą Augustė dažnai riečia nosį. Jos pasiteisinimas- pasirodė kaip niekada paprastas ir žmogiškas: „Negaliu sau leisti negerbti savęs.“

Auguste, ar daug gyvenime darai dėl sėkmingos karjeros?

Jei sąžiningai, tikriausiai ne viską. Nesu iš tų, kurie siekdami tikslų drasko akis, nesivaržydami lipa per galvas, drabstosi purvais ar strategiškai pasmailina liežuvį tinkamu metu ir vietoje. Suprantu, kad kartais taip reikia, bet negaliu sau leisti negerbti savęs. Nesvarbu, ar politikoje, ar muzikoje, sėkmingai karjerai būtina turėti verslo planą ar verslininko gyslelę, kurios, jaučiu, kartais stokoju. O kartais gal tiesiog per greitai nuleidžiu rankas, pritrūkstu tikėjimo, palaikymo.

Dalyvavai realybės šou „Dangus“, ten daugelį sužavėjo Tavo sodrus ir stiprus balsas. Kodėl po šou vis rečiau Tave galėjome pamatyti TV ekranuose? Galbūt pramogų pasaulis nėra toks viliojantis, kaip gali pasirodyti?

Viskas paprasta: norint būti visur kviečiamam ir geidžiamam, reikia ne tik mokėti, bet ir norėti būti dėmesio centre visur ir visada. Žinomumas turi kainą, tačiau ne visada norisi ją mokėti. Nemėgstu skandalų, man nepatinka viešinti asmeninio gyvenimo. Žmonės gali būti labai žiaurūs. Jiems lyg ir patinka žinoti apie vadinamąsias žvaigždes kuo daugiau, sekti jas, įsitraukti į jų gyvenimą, tačiau retas kuris praleidžia progą pasityčioti, pasijuokti, jei nepasiseka.

Be to, norint būti populiariam neužtenka kurti dainų ir dėti jų į stalčių. Kurį laiką, kol gyvenau užsienyje, nutiko būtent taip. Televizija yra toks dalykas, kuris mėgsta naujus veidus, ir, jei manęs tuo metu nėra, greitai atsiras kitas, kuris užims mano vietą.

TOMO DINDOS nuotr.

Ar atsidūrusi dėmesio centre dažnai atmesdavai su principais išvien neinančius pasiūlymus?

Niekada nesijaučiau esanti dėmesio centre, todėl nežinau, koks tai galėtų būti jausmas. O jei klausiate, ar esu principinga, tai, matyt, taip. Svarbiausia, nedarysiu nieko, kas galėtų įžeisti, nuvilti ar pažeminti mano šeimą ir artimus žmones. Aš vadovaujuosi tokiu principu: jei nori būti gerbiamas, pirmiausia turi gerbti save ir kitus. Jei pasiūlymas iš esmės kertasi su mano požiūriu, žinoma, atmesiu jį, jei pasiūlymas tiesiog man ne visai patinka, tačiau gali būti naudingas, matyt, sutiksiu. Esu linkusi siekti kompromiso, tačiau ne visada kiti linkę daryti tą patį. Tikriausiai priklauso nuo konkrečios situacijos.

TOMO DINDOS nuotr.

Kaip manai, kada principingumas kiša koją?

Kai užvaldo santykius. Mano nuomone, tvirtų sveikų santykių pagrindas yra pagarba, todėl būtina siekti kompromisų, o ne rodyti savo principus.

Kokius svarbiausius gero dainininko bruožus galėtum išskirti?

Geras dainininkas turėtų būti atsakingas. Prieš bet kokį pasirodymą ar netgi repeticiją reikėtų prasidainuoti, taip paruošiant balso stygas darbui. Taip pat vengti audringų vakarėlių bent prieš koncertus, taip gerbiant klausytojus ir žiūrovus. Geras dainininkas turėtų būti ir geras aktorius. Gerbėjai į koncertus renkasi pasisemti gerų emocijų, tikisi išeiti pakylėti, todėl, kad ir kaip žiauriai skambėtų, nesvarbu, ar mirė tavo artimas, ar tau šiandien diagnozavo vėžį, tu privalai susiimti ir gerai atlikti savo darbą.

Be to, geras dainininkas turėtų būti neblogas oratorius. Žmonėms patinka, kai su jais net ir nuo scenos bendraujama ne iš aukšto, paprastai, pajuokaujant. Aišku, negalima pamiršti, kad geras dainininkas turėtų mokėti dainuoti, valdyti balsą, būtų charizmatiškas, kitaip tariant, turėtų būti talentingas, daug dirbti ir mylėti  klausytojus.

Ar šiais laikais įmanoma pragyventi kuriant muziką?

Nežinau, ar įmanoma tik kuriant muziką. Man tikriausiai būtų sunku. Kita vertus, jei sėkmingai atsiskleidi kaip dainininkas, matyt, kad taip. Jei atlikėjas yra populiarus ir jam pavyksta Lietuvoje surinkti pilnas arenas, duona tampa skalsesnė, tačiau jei iki to dar toloka, muzikanto darbas tampa labiau sezoninis, o tai, aišku, nepalengvina gyvenimo ir ateities planavimo. Dažnas ieško papildomos veiklos ar saviraiškos būdų. Svarbu suprasti ir tai, kad mūsų visų poreikiai yra labai skirtingi. Vienam užtenka mažiau, o kitam net ir turint daug visada trūksta.

Ar priimdama svarbius sprendimus dažnai klausi artimųjų patarimo?

Tikriausiai dar tokių svarbių sprendimų gyvenime neturėjau. Aišku, visada girdžiu, kas kalbama aplink, kas ką jaudina, tačiau tai mano gyvenimas, todėl ir atsakomybė už tai, koks jis bus, tenka tik man.

Kaip dabar atrodo eilinė Augustės Vedrickaitės diena?

Jos labai skirtingos. Kartais galiu kuistis namuose visą dieną nieko ypatinga neveikdama. Kitą dieną galiu be paliovos tvarkytis, išbandyti naujus receptus, užsiimti rankdarbiais. Būna dienų, kai repeticijos trunka nuo ryto iki vakaro, panašiai nutinka ir su įrašais ar fotosesijomis. Būna dienų, kai po koncertų namo grįžtu tik paryčiais. Visada pusryčiauju namuose, pietus dažniausiai praleidžiu, o vakarienė – kaip pavyksta. Stengiuosi rasti laiko ir noro sportui. Labai laukiu tų dienų, kai aplanko įkvėpimas, kai galiu ramiai atsisėsti prie pianino ir pabandyti sukurti ką nors gražaus. Galiu dainuoti, niūniuoti, žaisti melodijomis, žodžiais ir akordais valandų valandas. Vakarais mėgstu pažiūrėti žinias, o poilsiui reikia mažiausiai 9 valandų miego.

TOMO DINDOS nuotr.

Ar sutiktum su teiginiu, kad ne darbas žmogų puošia, o pinigai?

Nežinau, kas tokį posakį galėjo sugalvoti. Žmogų puošia jo darbai – ne pats darbas ir tikrai ne pinigai. Žmogus gali apsirengti pačiais prabangiausiais drabužiais, vairuoti puikiausią automobilį, lankytis pas geriausius kosmetologus, tačiau jei neišreiškia savęs, nebus laimingas. Gražus žmogus yra tas, kuris yra laimingas ir mylimas. Niekas taip nepuošia žmogaus, kaip spindinčios akys ir šypsena.

Ar jauti, kad iki šiol Tau einant gatve žmonės atsisuka, atpažįsta?

Tai dažniausiai jaučia žmonės, su kuriais tuo metu einu. Būna, paklausia: ar matei, kaip į tave spoksojo? Pati atkreipdavau dėmesį į tuos žvilgsnius gal pirmus metus po realybės šou „Dangus“, kai išeidavau į gatvę ir atrodė, kad visi jaučiasi taip, tarsi mane pažinotų. Paskui natūraliai tų atsisukančiųjų pradėjo mažėti, o gal tiesiog pripratau ir nekreipdavau dėmesio. Kartais nutinka taip, kad koncertui susiruošiu dar būdama namuose, o tuomet nesistebiu, kad spoksančiųjų daugiau. Aš irgi spoksočiau.

Kada žmogus yra tuščias?

Tuomet, kai nieko neduoda, tik ima.

Ko reikia, kad gyvenime neliktų skylių? Mylimojo, šeimos, o gal užtenka riekės duonos, kurią gardžiai valgysi kiekvieną rytą?

Reikia ir mylimojo, ir šeimos, ir duonos. Reikia ir draugų, tačiau svarbiausia jaustis reikalingam, todėl sielos ramybei būtina saviraiška.

Dažnai sakoma, kad menininkai išgyvena kūrybos krizes. Kiek tokių buvo Tavo gyvenime?

Tikriausiai taip nutinka, kai bandai ką nors sukurti tuomet, kai visiškai nėra įkvėpimo, kai darai tai iš reikalo, skubėjimo, spaudžiant terminams. Tada aplanko neviltis, kad nieko nesugebi, kad esi neįdomus, išsisėmęs, nereikalingas ir reikia ieškoti „normalaus“ darbo. Tokiu atveju reikia pradėti nuo kito galo – ieškoti įkvėpimo: įsimylėti, keliauti, flirtuoti, padaryti ką nors netikėta, gal net ekstremalaus.

Mano gyvenime ryškių kūrybos krizių nebuvo, bet menininkams būdingų pasvarstymų – ką čia veikiu – per metus bent porą sykių. Dažniausiai palaukdavau, kol pratrūksiu, o tada viskas atsistodavo į vietas.

Ar kada nors esi išdavusi savo įsitikinimus? Jei ne, kodėl?

Esu. Buvo sunku peržengti tą ribą, tačiau jausmas – lyg būtų atsivėrusios durys į platesnį pasaulį. Manau, kartais mes patys nesuvokiame savo įsitikinimų prasmės ir juos galima būtų sulyginti su nepatikrintais faktais. Kartais sveika juos imti ir patikrinti, galima labai maloniai nustebti.