Vladas Kovaliovas išleidžia solinį albumą: dedikuoja mirusiam artimiausiam žmogui - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2018-09-12 14:20 Roko Jančiausko nuotr.

Vladas Kovaliovas išleidžia solinį albumą: dedikuoja mirusiam artimiausiam žmogui

Visų muzikos žanrų mėgėjams gerai pažįstamas atlikėjas ir dainų kūrėjas Vladas Kovaliovas netrukus švęs tai, ką kalendorius reikalavo paminėti anksčiau - 50-ąjį jubiliejų. Tikroji data išpuolė, kai Vladas nejautė didelio noro linksmintis, o solinio albumo įrašai buksavo. Dabar viskas kitaip: „viso gyvenimo“ dainų albumas išleistas ir griausminga puota su pusantro šimto mylimų bendražygių netrukus įvyks.

Vladas Kovaliovas savo pirmo ir vienintelio albumo „Aš čia gyvenu“ viršelyje – mąslus, riteriškas, skvarbaus indėniško žvilgsnio, ilgais plaukais. Toks, kokį jį jau ne vieną dešimtmetį pažįsta visi, bent kiek sekantys veiksmą Lietuvos muzikos padangėje.

„Viršelis man gražus kaip atvirukas. Nesu narcizas, bet sujaudino vieno draugo mintis, kad tokį mane reikia ir nutapyti, ne tik nufotografuoti. Turbūt šiame kadre pagauta sekundė, kai esu apsinuoginęs, tikras, – svarsto V. Kovaliovas. –Gali prisišlieti prie kokio tik nori formato, susidėlioti teisingą komunikacinį tekstą, nusipirkti patį geriausią garsą, o publikai nepatiks ir viskas. Per daug metų įsitikinau, kad reikia daryti tai, kuo pats tiki. Toks ir šitas albumas – iš viso gyvenimo dainų, kurios man rūpi. Yra gi ir tokių, kurias surandi kasetėse, įrašytas virtuvėje. Net pamiršti, kad jos egzistuoja. Reikėjo surinkti muziką, išsibarsčiusią per 20 metų. Pavyzdžiui, daina „Ar tu girdi?“ – ji gimė dar 1998-aisiais. O solinio albumo aš niekada neturėjau. Dabar turiu. Vieni mano metų kazino pramogauja, kiti į kalnus skraido. O aš štai taip pramogauju... Kompaktainėra biznis, tai – pramoga. Iš tiesų juos darai sau. Ir tada visą gyvenimą galvoji, kad reikia perdaryti...“ 

Dedikacija – prarastam broliui

Albumą V. Kovaliovas dedikavo broliui Aleksandrui, kurio neteko jau labai seniai: „Jis buvo vyresnis 10 metų. Jei ne jis, gal būčiau klausęsis C.C. Catch... Nors ne – turėjau juk ir pats išsigryninti, kokia muzika yra mano. Tačiau Aleksandro dėka mane pakvietė į mokyklos muzikos grupę. Brolis gerai grojo, buvo kompozitorius, Jonavoje jį jau pažinojo. Turbūt žmonėms atrodė, kad jei brolis – talentingas, tai ir aš toks būsiu.“

13-mečiui, septintokui Vladui atrodė kitaip. Eidamas mokyklos koridoriumi link durų, už kurių jau repetavo grupė, ėmė galvoti, kad visa tai – nesąmonė. Neįveikęs jausmo, kad nieko iš to nebus, jis jau pasuko laiptų link. „O tada mane tarsi perliejo: nežengsi šito žingsnio –neatidarysi durų.“ Nepamenu, kaip, bet visgi atsidūriau repeticijų kambaryje“, – sako populiarumo skonį šiandien jau gerai pažįstantis atlikėjas.  

V. Kovaliovas nešė roko grupės „Volis“ vėliavą, koncertavo su grupėmis „OK“ ir „Nacija“, dalyvavo daugybėje muzikinių projektų. Sulaukęs 33-ejų (simboliška!) netgi tapo Jėzum Kristum Superžvaigžde, atlikdamas pagrindinį vaidmenį kultinėje to paties pavadinimo roko operoje. 

O jei Jėzus grįžtų?

„Yra filmas apie D‘Artanjaną ir tris muškietininkus, kurie grįžta po 20 metų. Galvojau, kas būtų jei taip Jėzus grįžtų ir pasižiūrėtų į šiandieninę mūsų visuomenę. Turbūt pamanytų: „Hm, nieko nepasikeitė“. Nors ne –visuomenė pasikeitusi. Nuoširdumo likę mažiau. Mes gyvenam vis uždariau ir atskiriau, sukdamiesi tik savo rūpesčiuose. Jokios bendros idėjos. Ankščiau tiesiog pakako laikytis 10 Dievo įsakymų, ir prieš save ir visą pasaulį buvai sąžiningas. Dabar prigalvojami įstatymai, kurie mus, iš prigimties laisvus žmones, suvaržo ir nepalieka pasirinkimo. Jie iškeliami aukščiau negu mūsų sąžinė, todėl daugelyje ji pradeda snūduriuoti ir  mumyse atsiranda labai daug apatijos. Kas nors ką nors pavogė – eilinis įvykis. Bendri principai, elgesio kodeksai nebeveikia. Na, argi galėtum, kaip senajame Londone, ką nors sutarti remdamasis tik džentelmeno garbės žodžiu?“ –šypteli Vladas.  

Kartais jis ir pats pasijunta iš kito pasaulio. „Niekada tikslingai nesiekiau karjeros. Neieškojau skylių, pažinčių. Nemokėjau šou verslo strategavimo. Aš tiesiog visada mylėjau muziką ir ji man teikė pasitenkinimą. Negrojau gitara, kad patikčiau merginoms, – juokiasi V. Kovaliovas. –  Būtų buvę idealu, jei dirbčiau kur nors sename archyve, o laisvalaikiu gročiau gitara. Dirbdamas darbą esu labai skrupulingas, galiu klibinti viską po mažiausią fragmentą ir man tai teikia daug laimės. Gyvenime tai, deja, neveikia. Ten yra ir isterikos, ir streso, ir dar turiu chronišką ligą –amžinai visur vėluoju. Kartais atrodo, kad man specialiai taip kortos supuola: sutariame konkretų išvykimo laiką, vienu metu su drauge išeiname pro duris. Ji jau sėdi mašinoje, o manęs sena, miela kaimynė paprašo pajungti šaldytuvą. Ir ką aš darau? Einu jo jungti...“

Nuo „Jėzaus Kristaus Superžvaigždės“ V. Kovaliovo gyvenime prasidėjo miuziklinis periodas. Pastaruosius 10 metų Vlado darbo kalendoriuje –„Paryžiaus Katedra“, „Eglė –Žalčių karalienė“, „Jūratė ir Kastytis“. 

„Dabar dar vienas, naujas etapas – rašau muziką vaikiškam spektakliui „Spyruoklinis Kareivėlis“ pagal Violetos Palčinskaitės eiles. Labai įdomus darbas. Beje, jo premjera įvyks toje pačioje Vilniaus Klasikos teatro salėje, kaip ir mano albumo uždaras pristatymas draugams“, – pasakoja Vladas.

Kada sakyti: „Pasaulis neteisingas“?

Albumo pristatymo viešųjų koncertų pagrindinėse šalies salėse jis kol kas neplanuoja, bet neatmeta, kad ateityje įvyks ir tai. Kol kas V. Kovaliovo albumas „Aš čia gyvenu“ atsiras specializuotose muzikos parduotuvėse, kurias ant pirštų galima suskaičiuoti, ir atlikėjo koncertų vietose.

„Vienas draugas man gerai pasakė, kad po stovinčiu akmenimi vanduo neteka. Jis paskatino išleisti albumą. Kitas draugas prisidėjo, kad vanduo tekėtų srauniau. Sakoma, įkvėpimas yra meilėje. Kai aš susipažinau su Indre, kuri iki šiol yra mano didžiausia mūza, mane tarsi kažkur nunešė. Tai tikrai buvo didžiulis įkvėpimas. Nesakau, kad dabar yra kitaip. Tiesiog kiekvienai veiklai mus gali įkvėpti skirtingi dalykai, ne tik meilė. Ir visada reikia norėti eiti į priekį, atsidurti pakopa aukščiau. Tobulumo supratimas periodiškai prasiplečiatik tiems, kurie kažko siekia ir eina į priekį. Iraš galvoju, kad iki mirties reikia spardyti sau į užpakalį. Vienoje mano dainų yra tokie žodžiai: „Aš nebijau nukristi nuo savo svajonių kalno. Baisiau jei neužteks laiko ar jėgų man jį pasiekti“. Esu įsitikinęs, kad reikia bandyti lipti, o tada galėsi sakyti: „Pasaulis neteisingas“. Tai ne apie įtaką, ne apie karjerą. Tai – apie gyvenimą“, – sako V. Kovaliovas.