A.Zacharevičienės kelionė Balyje: trauma, stebukladarys ir neįtikėtini nuotykiai - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2018-05-14 16:51 Asmeninio archyvo nuotr.

A.Zacharevičienės kelionė Balyje: trauma, stebukladarys ir neįtikėtini nuotykiai

Visai nebūtina ilgai planuoti kelionių, kartais galima apsispręsti akimirksniu. Taip nutiko buvusiai LNK žinių vedėjai Agnei Zacharevičienei. Moteris per juodąjį išpardavimo penktadienį įsigijo pigų skrydį į Balio salą ir ten praleido fantastiškas atostogas. Savo įspūdžius ji papasakojo žurnalui MIESTE.lt.

Keliavo po dvi

„Kelionę su draugėmis suplanavome ekspromtu viešėdamos Palangoje. Tiesiog radome labai pigius bilietus su Kataro oro linijomis, todėl nieko nelaukdamos nusipirkome. Smalsumui patenkinti galiu pasakyti, kad skrydis pirmyn atgal kainavo 380 eurų – itin mažai“, – atviravo Agnė.

Balyje, į kurį keliavo tiksliai žinodama, ką nori pamatyti, moteris praleido daugiau nei dvi savaites. „Kadangi dvi mano nuostabios draugės žiemoja Balyje, paprašiau pagalbos dėl kai kurių vietų, kurios sunkiai prieinamos turistams. Mūsų kompanija tuo metu Balio saloje buvo didelė – net 7 merginos, bet gyvenome ir keliavome po dvi“, – pasakojo A.Zacharevičienė.

Tikslas – apsivalyti

Tai ne pirmas kartas, kai Agnė lankėsi Indonezijai priklausančioje Balio saloje. Pirmą sykį ten viešėjo prieš 9 metus. „Mane pribloškė, kaip viskas pasikeitė. Ubudas buvo ramus miestelis su nedaug turistų ir mažai transporto, o tapo sausakimšu miestu – ten net naktį susidaro transporto spūsčių“, – įspūdžiais dalijosi MIESTE.lt pašnekovė.

„Pirmas dienas keliavome po Balio apylinkes. Man buvo svarbu aplankyti Tirta Empul šventyklą, apie kurią esu girdėjusi kaip apie apsivalymo vietą. Tik negalima ten eiti nepasiruošus, reikia žinoti, kokia ceremonijos eiga, turėti auką ir nuoširdžiai tikėti, – atviravo Agnė ir pridūrė, ką galima pamatyti šventykloje: – 42 fontanai, bėgantys iš žemės gelmių, ir kiekvienas jų turi reikšmę. Pirmuose apsivalai nuodėmes, toliau karmą, tada gali rinktis: vieni eina po tais fontanais, kurie padeda susilaukti vaikų, kiti renkasi apsiplauti vandeniu, kuris padeda sukurti verslą, dar kiti eina prašyti malonės mirusiems artimiesiems. Tai ne žaidimas, reikia klausyti vienuolių.

Aš ten patyriau labai daug emocijų. Kai atsistojau po vienu fontanu ir stipria srove ant galvos pradėjo bėgti vanduo, net pravirkau – ten energetika nenusakoma, žmonės plūsta būriais.“

Šokiruojančios laidotuvių apeigos

Bene labiausiai įsiminė vieta šalia didelio ežero, retai lankoma turistų. „Ten galima atplaukti valtele. Šioje vietoje laidojami žmonės, bet ypatingu būdu: guldomi tiesiog po santalo medžiu, neužkasami ir nedeginami. Vietiniai tiki, kad medis stebuklingas. Beje, ten nėra jokio kvapo, palaikai mumifikuojasi... Ten artimieji atneša viską, ko gali prireikti velioniui kelionėje: maisto, pinigų, gėrimų, žaislų. Tiesa, draudžiama laidoti sunkiai sirgusius žmones“, – apie europiečiams neįprastas apeigas pasakojo A.Zacharevičienė.

Dar ją labai sužavėjo prasmingas užrašas, kabantis šalia medžio, kur laidojami žmonės: „Nieko nėra laikiniau už pasivaikščiojimą šioje žemėje. Būkite geri vieni kitiems, nes tai išliks, daugiau nieko nepasiimsite iš čia.“

Paslaptingoje vietoje pildosi norai

Balyje Agnė aplankė daug skirtingų vietų, tačiau MIESTE.lt skaitytojams, planuojantiems pažinti šią salą, rekomenduoja nuvykti į

 Dramblių šventyklą. „Tai iš tiesų kvapą gniaužianti vieta. Nusileidę takeliu į gilumą pakliūsite į pasakišką oazę dauboje: akmenys dvigubai didesni už žmogų, nuo kalvų teka upeliai, visur aplinkui žydi gėlės, stūkso didžiulė Budos statula. Tiesa, skilusi perpus, nes kadaise į ją trenkė žaibas. Tikima, kad ten pildosi norai, tik reikia labai atsargiai juos galvoti“, – šyptelėjo pašnekovė.

Vandenyne ištiko šokas

Agnė su kompanija dažnai judėjo iš vienos vietos į kitą. Taip sumąstė, kad iš Balio būtų smagu persikelti į šalia esančias mažesnes salas. Šis sumanymas vėliau įvarė šoką keliautojoms.

„Kėlėmės į Lengongano salą, bet mūsų niekas neįspėjo, kad dabar neramus sezonas ir geriau plaukti labai anksti ryte, tikrai ne vakare. O mes kaip tyčia išplaukėme paskutiniu greituoju kateriu. Tuomet ir prasidėjo, – košmarą prisiminė A.Zacharevičienė. – Bangos ir laivo mėtymas buvo toks, kad jautėmės kaip povandeniniame laive, mus mėtė kaip rąstą. Vieni žmonės klykė, kiti vėmė, aš įsikabinau į atlošą ir tyliai meldžiausi. Prisipažinsiu, minčių buvo visokių, pirmą kartą taip laukiau, kad laivas sustotų. Nemeluosiu, galvojau ir apie blogiausią scenarijų, ant rankų net liko mėlynių nuo daužymosi į laivo šoną. Po tokios klaikios kelionės buvome apdovanotos pasakiškais vaizdais, gardžiu maistu ir šaunia draugija.“

Išdrįso nušokti nuo uolos

Agnei ypač pasisekė, kad visų vietų, kuriose apsistojo, šeimininkai buvo draugiški, paslaugūs. Be to, visur nuostabus kraštovaizdis.

„Daug nardžiau, nes ten tobula vieta: koralų oazių ir tiek spalvų nemačiau niekur kitur. O didžiausias nuotykis buvo šokti nuo uolos. Nemaniau, kad išdrįsiu, ilgai stovėjau žiūrėdama į bangas, nes aukštis – 3–5 metrai. Nebuvau nieko panašaus dariusi gyvenime, todėl pamąsčiau: kada, jei ne dabar?“ – prisiminė pašnekovė.

Moteris neslėpė, kad prieš šokant užplūdo adrenalinas, o širdis taip plakė, kad kito panašaus jausmo neprisimena. „Aišku, nušokusi pajutau euforiją ir pasididžiavimą, kad įveikiau save. Išnirau su plačia šypsena ir pasižadėjau susitvarkyti su visomis baimėmis“, – atviravo žinoma moteris.

Patyrė traumą

Nors keliaujant pavyko išvengti rimtų nelaimių, teko susipažinti ir su ligonine. „Kiekvieną rytą prieš pusryčius turėdavau ritualą – eiti maudytis. Po vienos nakties, kai gerai palijo, buvo šlapia ir slidu, todėl lipdama stačiais laiptukais pargriuvau. Kojos skausmas buvo toks, kad maniau, jog nualpsiu. Kai koja pradėjo tinti, mane nuvežė į ligoninę. Kadangi saloje nėra aparato, kuris peršviestų koją, medikai pasvarstė – gali būti skilęs kaulas... Sutvarstę liepė šaldyti ir laikyti iškeltą. Atrodė, kad mano keliavimui atėjo pabaiga, bet pasinaudojau draugų pagalba ir šokinėdama ant vienos kojos nukakdavau ten, kur reikia“, – sunkumus prisiminė keliautoja.

Ši nelaimė neatbaidė Agnės nei nuo motorolerio vairavimo, nei nuo maudynių. Pasak jos, žmogus prisitaiko prie visko, tik svarbu tinkamai nusiteikti ir sulaukti pagalbos.

„Stebuklų būna“

Balyje A.Zacharevičienė norėjo ne tik pailsėti, bet ir rasti vieną seniausių salos hilerių, nes turėjo sveikatos problemų. Agnė žinojo tik gydytojo vardą ir faktą, kad smalsautojų iš gatvės jis nepriima.

„Pakeliavę po salas grįžome į Balį. Važiuojant taksi taksistas suprato, kad šlubuoju. Jis nuvežė mane pas gydytoją. Sutapimas, bet tas

stebukladarys – hilerio, kurį norėjau rasti, sūnus“, – šypsodamasi pasakojo moteris.

Hilerio sūnus Agnę ne vieną dieną gydė tik specialiais rankų judesiais ir tepalais. Moteris neslėpė, kad skausmas, atliekant procedūras, buvo stiprus, tačiau po jų jausdavosi nuostabiai.

„Po kelių dienų sužeista koja pagijo. O kita problema, dėl kurios kreipiausi į gydytoją, irgi beveik išnyko. Grįžusi namo paisiau gydytojo nurodymų ir galiu pasakyti: stebuklų būna“, – šyptelėjo Agnė.