Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2017-11-11 10:00 Asmeninio archyvo nuotr.

Goda metė gerą darbą televizijoje ir išvyko į Aziją: po 10 dienų tylos – į Himalajus

Sekasi darbe, bet nuotykių troškimas ir noras pažinti save gundo labiau. Panašiai jautėsi žurnalistė, viešųjų ryšių ekspertė Goda Bandzaitė (29), tad vieną dieną nusprendė vykti į Aziją. Bilietą į vieną pusę nusipirkusi lietuvė toli nuo tėvynės – jau antri metai. Neseniai nuotykių ieškotoja buvo užsidariusi vienuolyne ir ten pratylėjo 10 dienų, o išėjusi ryžosi didžiausiam iššūkiui gyvenime – kopti į Himalajus. Pasiekus tikslą – išskirtinis interviu žurnalui MIESTE.lt.

Goda, esi žurnalistė, dirbusi ir spaudoje, ir televizijoje. Kaip atsidūrei Azijoje?

Dirbau viešųjų ryšių specialiste LNK televizijoje, kai pirmą kartą išvykau į Aziją švęsti 25-ojo gimtadienio. Tailandas pasprukus iš šaltos lietuviškos žiemos man pasirodė spalvų, nuotykių, fantastiško maisto ir oro, besišypsančių žmonių buveinė. Tos atostogos visiškai susuko galvą. Todėl po jų vis svarsčiau, kaip grįžti į Aziją ir ten pagyventi. Vieną dieną susikroviau daiktus ir išsikrausčiau gyventi į Kambodžą. Taip mano kelionės trunka jau antrus metus.  Kurį laiką dirbau viešbučio vadove, o dabar pradedu rengti visiškai naują projektą Azijoje, tad pažiūrėsime, kas iš to išeis.

Porą metų gyvenau Kambodžoje, vienus metus – Armėnijoje, ketverius studijavau Londone, taip pat kurį laiką dirbau BTV atstove spaudai, viešųjų ryšių specialiste LNK, spaudoje... O šiuo metu rašau šiuos atsakymus, nors vos prieš porą dienų nusileidau iš 5416 metrų aukščio Nepale.

Meilė Azijai buvo staigi. Pirmą kartą atvykusi į Aziją supratau, kad čia dar grįšiu. Taip ir nutiko. Prieš porą metų artėjant rudeniui išsigandau žiemos, šalčio ir nusprendžiau rizikuoti – susikroviau lagaminą ir nusipirkau bilietą į Kambodžą. Į vieną pusę.

Feisbuko paskyroje draugams rašei, kad buvai 10 dienų užsidariusi Lumbini, kur visą laiką tylėjai. Ką tada išgyvenai?

Lumbini – viena pagrindinių piligrimų susibūrimo vietų Nepale, nes ten gimė Buda. Nepaliečiai tuo labai didžiuojasi. Kas antras autobusas papuoštas užrašu „Lord Buda was born in Nepal“ („Lordas Buda gimė Nepale“). Ten dešimt dienų tylėjau ir meditavau pagal Vipasanos meditacijos tradiciją. Tai tikrai sunku, bet labai naudinga. Po dešimties tylos ir meditacijos dienų koncentracija pagerėja kokius penkis kartus. Turėdama tiek daug laiko tik sau pradėjau suprasti, kaip veikia galva, mokiausi valdyti savo mintis, teko žengti už skausmo ribų. Tai labai nemalonus procesas, nes tris kartus per dieną turi medituoti nejudindamas nė vienos kūno dalies. Tuo metu pradedi jausti visus esamus ir nesamus skausmus, laikas sustoja, tačiau kai su tuo susitaikai, palengvėja. Tuomet supranti, kad savo mintimis gali gyvenimą ir palengvinti, ir pasunkinti.

Žodžiu, išgyvenau plačiausią spektrą jausmų ir galiu pasakyti viena: Vipasana puikiai paruošia kalnams, nes po griežto režimo meditacijos kopimas į Himalajus neatrodė toks gąsdinantis.

Sunku kelias savaites tylėti?

Maniau, tylėti bus sunkiau, tačiau tai vienas iš lengviausių vienuolyno rutinos dalykų. Net ir keltis ketvirtą valandą ryto nebuvo sunku.  O štai medituoti dešimt valandų per dieną nelengva, nes nieko daugiau neveiki. Sėdi ir tyli užsimerkęs nuo keturių ryto iki devynių vakaro su pora valgio pertraukų. Turi susitaikyti ir su nuoboduliu, ir su visomis mintimis, ir su skausmu (nuo tiek valandų sėdėjimo pradeda skaudėti viską). Taip pat su karščiu – Lumbini yra prie pat Indijos sienos, tuo metu termometras rodė daugiau nei 33 laipsnius, be to, drėgna. Ten, gink Dieve, negalima nužudyti jokio padaro – įskaitant  uodus ir vorus, kurių ten tikrai nemažai. Kartais iš savęs juokdavausi, kai iš dušo pagarbiai išvarinėdavau uodą, kad tik jis nepakliūtų po vandens srove.

Kodėl ryžaisi tokiems išbandymams? Kaip jie Tave pakeitė?

Esu didelė bailė, todėl nuolat noriu save išbandyti ir įsiveliu į įvairiausius nuotykius. Be to, esu žurnalistė, todėl priklausoma nuo istorijų. Juk keliaujant galima sutinki be galo daug įdomių žmonių iš viso pasaulio. Kiekviena patirtis tampa istorija, kiekvienas išbandymas mane šiek tiek pakeičia, praplečia akiratį. Tai veikia lyg narkotikas – kartą paragavęs, negali sustoti.

Tvirtini, kad kuo daugiau praleidai laiko Nepale, tuo labiau jį pamilai. Kuo užbūrė ši Azijos valstybė?

Nepale jautiesi tikras keliautojas, be to, ten puikios galimybės patirti įvairiausių nuotykių: nuo žygių kalnuose iki buvimo vienuolyne ar plaukimo laukinėmis šio krašto upėmis. Čia susikerta ir budizmas, ir hinduizmas – šių religijų ritualai  labai spalvingi. Katmandu lankiausi šventykloje, kurioje turistams prieš akis deginami mirusieji. Labai keistas jausmas matyti šventas apeigas ir su fotoaparatais aplinkui šokinėjančius turistus. Be to, nepaliečiai – itin draugiški, jie visuomet padės.

Kaip nusprendei rugsėjo pabaigoje pradėti dviejų savaičių ekspediciją į Himalajus?

Po dešimties dienų tylos atvykusi į Pokharą, itin populiarų tarp turistų miestą, pajutau didžiulį norą leistis į kalną. Sutikau vieną merginą, kuri neseniai grįžo iš šio žygio. Sužavėjo jos pasakojimas apie pasakiško grožio gamtą bei Tibeto gyventojų vienuolynus. Ilgai nedvejojusi puoliau ruoštis kelionei. Internete paskaičiau, ko tokiam žygiui reikia: batų, šiltų drabužių, kuprinės ir miegmaišio. Įsigijau visus daiktus, susitvarkiau leidimus, internete susiradau kelionių partnerį ir leidausi į žygį.

Ar nebaugino mintis, kad esi nepakankamai pasirengusi fiziškai ir psichologiškai?

Žinojau, kad turiu susiruošti greitai, nes tikrai apims baimė. Aišku, dvejojau, nes tai dviejų savaičių kopimas į 5416 metrų aukštį. Prie tokio aukščio reikia prisitaikyti, eiti pamažu, nes jei būsi nepakankamai atsargus, gali užpulti rimtos sveikatos bėdos. Prisipirkau vaistų, apsiginklavau informacija, tačiau pasiekusi viršūnę neišvengiau beprotiško galvos skausmo. Jaučiau kiekvieną žingsnį. Be to, dėl deguonies trūkumo nuolat kamuoja dusulys, šaltis, nes kūnas nėra iki galo aprūpinamas deguonimi, šąla visos galūnės. Užlipusi į viršūnę nepajutau didžiulės euforijos, nes buvau labai pavargusi. Tą dieną pradėjau kopti ketvirtą valandą ryto. Aišku, gera žinoti, kad gali tai padaryti. Emocijos nusileidus liejosi laisvai – ir aš, ir kiti žygeiviai buvome beprotiškai laimingi, kad įveikėme šį išbandymą.

Papasakok plačiau. Kokius jausmus išgyvenai, kol kopei į Himalajus?

Tai nuolat besikeičianti gamta – nuo atogąžų iki uolų be jokių gyvybės ženklų. Nuolatinis išbandymas organizmui, nes tenka eiti nuo ryto iki vakaro. Tai jungtis su gamta, kai pamatai jos didingumą, grožį ir galią. Tai žmonės iš viso pasaulio, kurie kopia dėl pačių skirtingiausių priežasčių: nuo sudaužytos širdies iki noro pakeisti visą gyvenimą. Nuolat užplūsdavo milžiniškas vienovės su gamta jausmas. Jis užtikrina, kad gyvenime viskas bus gerai, tiesiog turime atsipalaiduoti ir leisti jam dėliotis.

O kokie didžiausi buvo šio nuotykio sunkumai?

Nutrintos ir pavargusios kojos, kuprinės nuspausti pečiai, aukštis. Aišku, kiekvieną kartą pamiegojus visi skausmai praeidavo. Nepatyriau jokių traumų, nesusirgau, iškentėjau šaltį, todėl manau, kad žygis man praėjo labai sėkmingai.

Kaip Tavo artimieji, draugai įvertino idėjas pagyventi vienuolyne ir kopti į Himalajus?

Draugai mane labai palaiko, šiuo metu daugelį jų konsultuoju dėl kelionių į Nepalą ar Vipasaną. Jie išprotėję kaip ir aš – viena draugė susirinko abu šunis ir išsikraustė gyventi į Pietų Afriką, kita tapo jogos mokytoja, keliaujančia aplink pasaulį. Mane supa drąsus ir įkvepiantys žmonės, už kuriuos esu be galo dėkinga. Jie visuomet palaiko beprotiškiausius mano žygius.

Galbūt jau turi idėjų panašiems išbandymams ateityje?

Labai noriu aplankyti Mongoliją arba Iraną, tad žiūrėsime, kas ir kada iš to išeis.

Ar pasiilgsti darbo žiniasklaidoje? 

Taip, rašymo ir darbo televizijoje labai pasiilgstu, todėl neatmetu galimybės kuriam laikui grįžti į Lietuvą. Visur gerai, bet namų ir darbų visuomet pasiilgstu. Kita vertus, manau, kiekvienas turėtų ryžtis palikti komforto zoną ir pažinti kitas kultūras.