Peilio virtuozo Ruslano Bolgovo pagrindinis ginklas – šypsena - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2018-04-06 09:56

Peilio virtuozo Ruslano Bolgovo pagrindinis ginklas – šypsena

25 metai – tiek laiko virtuvės šefas Ruslanas Bolgovas kuria šedevrus iš maisto, o dėl jo ruoštų patiekalų aikčioja daugelis. Dabar vyras pradeda ambicingą turą – šiais metais aplankys 25 Lietuvos miestus ir bandys geruoju maisto virusu užkrėsti tūkstančius. Apie artėjantį projektą ir savo kelią link virtuvės žinomas vyras papasakojo žurnalui MIESTE.lt.

Ruslanai, šįmet ėmėtės dar nematyto projekto – rengiate gurmanišką turą, per kurį apvažiuosite net 25 Lietuvos miestus. Kaip apskritai kilo tokia mintis?

Šie metai man ypatingi, nes sukanka 25 metai, kaip su virtuve susiejau savo likimą. Virtuvė – tai vieta, kurioje jaučiuosi savimi, jaučiuosi reikalingas, ji mane priima visokį. Todėl ši meilė ir yra tokia besąlygiška.

Apkeliauti Lietuvą nusprendžiau gavęs daug kvietimų iš kitų miestų, todėl viskas išėjo natūraliai. Ryžausi jubiliejų švęsti ne tik su vilniečiais, bet ir su visa Lietuva, kuri šiais metais taip pat švenčia įspūdingą jubiliejų (šypteli).

 Gal galite atskleisti, kuo stebinsite per pasirodymus?

Nors esu virėjas, visi, kas mane pažįsta, žino: ne vien maistas vilioja grįžti pas mane. Vakarienę paverčiu jaukiu pasibuvimu, per kurį salėje vilnija mano užkrečiamas juokas. Nesu iš tų, kurie jaučia ribas bendraudami su svetimais. Aš neturiu sienų ir žmonės tai jaučia, todėl vis grįžta pas mane.

Vakarienės akcentas – specialiai tam regionui pritaikytas meniu. Kaip Klaipėda be žuvies ar Dzūkija be grybų? Pasiūlysiu į tradicinius patiekalus pažvelgti kitaip. Turime vytis besikeičiančias realijas: jei robotai mums jau ne naujiena, tai gal pats laikas ir cepelinų receptūrą peržiūrėti?

Mano tikslas – kad svečiai po vakarienės išsineštų prisiminimus, susijusius su visais 5 jutimo organais: akimis (patiekalo grožis), ausimis (vakarą lydės gyvos muzikos skambesys), oda (ja bėgios šiurpuliukai), nosimi (nenusakomi kvapai), liežuviu (skonis yra gero patiekalo vizitinė kortelė).

Kokiai publikai skirtas Jūsų turas? Kokių žmonių laukiate?

Laukiu absoliučiai visų, net ir tų, kurie yra visiškai abejingi maisto teikiamiems malonumams. Sieksiu įrodyti, kad jie klysta. Per 25 metus susipažinau su gausybe žmonių – noriu padėkoti, pabendrauti, pasidalyti prisiminimais. Todėl kiekviename mieste bus ne tik smagu pristatyti kulinarinį paveldą, bet ir neformaliai pabendrauti.

Renginiai vyks skirtinguose Lietuvos miestuose. Kur galima rasti daugiau informacijos apie Jūsų šou?

Informuoti stengsimės per visus šaltinius: socialinius tinklus, spaudą, reklamuosimės ir pačiuose miestuose, į kuriuos planuojame vykti. Žinoma, visagalis „Google“ irgi padės rasti vietas, kur galėsime susitikti.

 Ar kas nors užsienyje yra rengęs panašius šou? Gal turite įkvėpėją?

Pasakysiu atvirai: nesidomėjau, ar kas nors yra rengęs tokius turus. Tai nėra dviračio išradimas, bet tai bus mano dviratis, o tokio pasaulyje tikrai nėra (juokiasi). Ruošti patiekalus mane įkvepia daug kas, labiausiai turbūt meilė. O už drąsą virtuvėje pagarbą atiduodu šefui Hestonui Marcui Blumenthaliui.

Skaičius 25 neatsitiktinis – tiek miestų su savo turu apvažiuosite, tiek metų dirbate maisto ruošimo srityje. Kaip apskritai susidomėjote maisto ruošimu?

Mane į virtuvę atginė smalsumas – iš pradžių klausimai, kaip paruošti vienokį ar kitokį patiekalą, o ilgainiui atsirado drąsos eksperimentuoti.

Kada supratote, kad maisto ruošimas – ne tik kasdienė būtinybė, bet ir menas?

Kaip ir kiekvienoje srityje, drąsos eksperimentuoti atsiranda įgijus profesinių įgūdžių. Daug dalykų gyvenime nepadarome, nes bijome rezultato. Galiu drąsiai sakyti, kad aš jau nebijau bandyti. Joks sudegęs kotletukas manęs neišgąsdins.

Kaip atsirenkate receptus, pagal kuriuos ruošiate patiekalus?

Atsakydami į tokį klausimą žmonės parašo knygas (juokiasi). Pagrindinė taisyklė – produktų kokybė, nes tik iš kokybiškų produktų galima kurti šedevrus. Taip pat labai svarbu produktų suderinamumas.

Kas Jums svarbiausia ruošiant patiekalą?

Vienareikšmiškai gera nuotaika. Būna dienų, kai dirbti reikia išlipus iš lovos ne ta koja, bet įžengus į virtuvę pasimiršta visi blogumai –  leidžiuosi į dar vieną skonio kelionę. Pats kūrybingiausias metas man yra rytas. Tiesa, porą kartų teko susapnuoti naują receptą.

Kada paruošėte pirmą patiekalą ir koks jis buvo?

Pirmą rimtą patiekalą paruošiau per savo 16-ąjį gimtadienį. Kaip šiandien atsimenu, tai buvo dvi dienas marinuotas triušis (juos tuomet auginome), troškintas baltajame vyne. Tiems, kurie puls smerkti, noriu pabrėžti, kad alkoholis karštyje išgaruoja.

Ar kada nors skaičiavote, kiek patiekalų paruošiate per dieną, savaitę, mėnesį ar metus?

Kaip mokytojas neskaičiuoja, kiek gerų dalykų išmoko mokinius, taip ir aš neskaičiuoju. Paruoštą patiekalą išleidžiu iš virtuvės ir tik sulaukęs patenkintų svečių komplimentų jaučiuosi padaręs darbą iki galo. Po ilgos dienos, kai kojos, atrodo, nesugeba žengti nė žingsnio, iš salės atskriejęs žodis „ačiū“ suteikia energijos.

O kokį išskirtinį patiekalą ir kam esate paruošęs?

Nors teko maitinti ne vieną garbų žmogų, ruošti sudėtingiausius patiekalus, labai tikiuosi, kad tai nebuvo mano Everesto viršūnė. Tik jausmas, kad liko žingsnelis iki tobulybės, priverčia kurti šedevrus.

Ką manote apie pusgaminius ir greitąjį maistą? Ar vienas garsiausių Lietuvos šefų apskritai valgo tokį maistą?

O kaip suprasi, kas yra kokybiškas ir tikras produktas, nesulyginęs jo su, švelniai tariant, šiukšlinių maistu? Nieko niekada nesmerkiu, kiekvieno sąmoningumas ateina labai skirtingu metu. Savo patiekalais siekiu įrodyti, kad tai, kas skanu, turi būti ir sveika.

Esate labai užimtas žmogus. Kiek laiko per parą ruošiate valgį, o kiek skiriate miegui? Ar lieka laiko draugams, pomėgiams?

Savo pomėgiui skiriu apie 16 valandų per parą. Jei norite, kad ir jums taip būtų, dirbkite mėgstamą darbą!

Likusios valandos dažniausiai atitenka miegui. Dienų, kai neįžengiu į virtuvę, – nedaug. Gal tik pora per mėnesį. Dirbdamas daug bendrauju su kolegomis, svečiais, draugai užsuka į restoranus, kuriuose dirbu, tad bendravimo tikrai netrūksta. Mano nuolatinis palydovas – šypsena, o laimingi žmonės tokius ir pritraukia.