Aklas katinas ir šuva pakeitė šeimos gyvenimą - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2019-01-15 10:28 Gretos Kniežaitės-Novikovienės nuotr.

Aklas katinas ir šuva pakeitė šeimos gyvenimą

 „Kažkam jie būtų tik aklas katinas ir šuva ant grandinės, o mums tai - mūsų berniukas ir mūsų mergaitė - lygiaverčiai šeimos nariai, kurių neatsisakysime, kad ir kas nutiktų“, - taip sako graži 5 asmenų šeimynėlė ir pasakojo istoriją apie savo augintinius.

Akliukas jau nepamena galėjęs būti beglobis - jo protingos mamos dėka, dabar gyvena geriau negu dauguma. Prieš maždaug penkerius metų pas mus vis užklysdavo katė: pasivaišindavo, išeidavo, pareidavo, nebūdavo savaitę ar pora dienų. Pradžioje galvojome, kad turi namus, deja.. Prieš 4,5 metų, birželį, kaimynas iš gretimo sklypo pasakė, kad jo valdose guli „kažkokia” katė su kačiukais, sakė, kad jei norit, pasiimkit arba juos „išrūkysiu”. Kadangi prieiti prie mažųjų nebuvo įmanoma, lyg ir sutarėme, kad kol paaugs, pasiliks pas jį kieme, o mes katę maitinsim, paskui priglausim ir kačiukus... Deja, vieną dieną, uždegdamas šalia jų laužą, juos išprašė. Ką išgyveno katė baisu ir pagalvoti - vakare visus katulius radome katės suneštus pas mus. Augo šeimyna pas mus kieme, visi kačiukai turėjo bėdų su akytėm – valėm, plovėm, gydėm, bet dvi katytės neišgyveno tos pačios vasaros. Akliukas, sesutė ir mama Katė pasiliko pas mus, tad visus kastravom, sterilizavom. Gyveno laisvą gyvenimą ir tik vakarais grįždavo namo. Deja, sesutė po dviejų metų sunkiai susirgo ir neišgyveno, o dar po metų išėjo mama Katė. 

Akliukui dabar 4,5 metų, buvęs labiausiai neįgalus, nes taip ir neteko savo akytėm pamatyt pasaulio, yra stiprus, aktyvus, mylintis ir mylimas. Toks jausmas, kad apie jo negalią žinome tik mes: jam netrukdo, kuo puikiausiai orientuojasi namuose ir kieme. Būdamas mažas kartais atsitrenkdavo į „ne ten“ pastatytą automobilį ar dviratį. Medžioja peles, kurmius, žalčius, varles ir viską, kas juda, kartais spėjame ką ir išgelbėti. Valgo išskirtinai tik vienos rūšies katinų sausą maistą, svetimų vaišinamas nesigundo. Gyvena laimingą, sotų, linksmą gyvenimą, tikriausia net nesuprasdamas, kad dėkoti už tai turėtų tik savo protingai mamai, kuri gelbėdama savo kačiukus, kažkada jį atnešė į mūsų kiemą. Labai mylimas ir mylintis. 

Šeila pas mus atvyko dar visai neseniai, šių metų spalio 14 dieną, būdama 1 metų ir 2 mėnesių. Šuns turėti šiuo metu neplanavome, nes tik birželį dėl staigios ligos netekom savo kalytės ir visiškai nesijautėm pasiruošę naujam draugui, bet... Rugsėjį, viename beglobių gyvūnų puslapyje pamatėme juodą kalytę, pririštą kažkokiu trosu prie lauko būdos. Skelbimas atrodė kaip vienas iš daugelio privačių asmenų, kurie išsikrausto ir šuniui vietos nelieka - su „įspėjimu”, kad jei per mėnesį neatsiras, kas ją paims, bus užmigdyta ar tiesiog palikta. Atrodo, istorija viena iš tūkstančio kitų pasidalintų mano Facebook paskyroje, bet kalytės vardas buvo toks pat, kaip mūsų dukrytės – Leila. Pakalbėjau su vyru, pasijuokėm, gal tai likimo ženklas, ir nutarėm ją priglausti - pradžiai nors laikinai, o jeigu sutars su mūsų Akliuku, galbūt galės likti visam. Praėjus mėnesiui nuo skelbimo sužinoję, kad jos niekas taip ir nepriglaudė, nuvykom jos paimti į Rusnę. Pradėjom pratinti prie Šeilos vardo. Pirmos dienos buvo pilnos streso: pirmi pasivaikščiojimai, pirmi kartai laisvai lakstyti po kiemą, pirmas vizitas pas veterinarą, nukirminimas, echoskopija, skiepai, pirmos grožio procedūros - nagų karpymas, maudynės... Ir pirma pažintis su mūsu Akliuku, kuri praėjo sklandžiai. Pirmos naktys namie, kurios nustebino – šuo, augęs prie būdos, nė karto neatliko savo reikalų namuose. Praėjus kelioms savaitėms vyras juokėsi iš manęs, kad lyg ir ėmėme Šeilą su mintimi tik laikinai globai, tik, kad išgelbėti ir surasti namus , bet, kaip ir iš karto, visiems tapo aišku, kad namus ji jau rado ir niekur jai jų ieškoti nebereikia. Dabar laukiame Šeilos rujos, po kurios, praėjus 2 mėnesiams, bus atlikta sterilizacija. „Trosas” ar grandinė ant kaklo, perpučiama būda, slegiantis šaltis ar kepinantis karštis, atliekos nuo žmogaus stalo jai liks tik slogus prisiminimas. Antkaklis dabar naudojamas tik ID pakabukui, o į pasivaikščiojimus panelė vaikšto su petnešomis, valgo tik jai skirtą, kokybišką šunų maistą, miega ant sofos arba vyriausiojo sūnaus lovoje, yra labai mylima ir tokia liks iki savo dienų galo. 

Mūsų šeima - aš Raminta, vyras Evaldas, sūnūs Nedas ir Elajus bei dukrytė Leila - yra labai laiminga, galėdama savo šeimoje turėti Akliuką ir Šeilą, tuos, kurie visad prisiglaudžia, pralinksmina, užjaučia ir myli. Kažkam jie būtų tik aklas katinas ir šuva ant grandinės, o mums tai - mūsų berniukas ir mūsų mergaitė - lygiaverčiai šeimos nariai, kurių neatsisakysime, kad ir kas nutiktų.