Šyva - šuo „netyčiukas“, kuris pakerėjo visus - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2018-11-27 11:14 Gretos Kniežaitės-Novikovienės nuotr.

Šyva - šuo „netyčiukas“, kuris pakerėjo visus

Istorija apie Šyvos atsiradimą mūsų šeimoje susideda iš kelių dalių. Skriauda ir išdavystė, mokymasis pasitikėti žmogumi ir savimi, adaptacija ir tapimas šeimos nariu bei pavyzdžiu kitiems.

Šyva mūsų gyvenime atsirado 2015 metų birželio 27 dieną. Buvo darbo diena, per pietų pertrauką sulaukiau mamos skambučio. Ji lyg tarp kitko užsiminė, kad netoli jos darbo antrą savaitę glaudžiasi didelis „vilkinis“ šuo. Atrodo silpnas ir nesitraukia iš tos pačios vietos. Kolegos atneša vandens ir maisto. Šuo guli ir nesijudina. Išgirdusi tai ir pasitarusi su draugu nusprendžiau nuvykti pasižiūrėti. Kadangi draugas šiek tiek prisibijo didelių šunų, lieka atokiau stebėti, o mes su jo sese einame prie šuns pasilabinti. Priėjusios pamatome ne „vilkinį“ šunį, o sulysusią, šlapią, purviną ir be galo liūdnomis akimis kalytę, kuri mūsų labai bijo, ir jeigu galėtų, tai susmegtų į žemę taip, kad taptų nematoma.

Trumpinant ilgą istoriją, mes ją parsivedame, duodame ėsti, vandens, patiesiame čiužinuką. Ji toliau guli ir nesijudina, įtariai mus stebi išsigąsdama kiekvieno staigesnio judesio ar garsiau ištarto žodžio. Atsargiai apžiūrime ir po uodega aptinkame kažką mums nematyto. Po nakties važiuojame pas seniai pažįstamą veterinarą. Pasibaigus apžiūrai išgirstame, kad reikia skubiai operuoti. Spėjama, kad po nevykusio kergimo, makštis iškrito lauk. Gangrena gana pažengusi, metasi į vidinius organus. Kainuos nemažai, bet arba dabar, ar bus per vėlu. Susižvalgę su draugu vienbalsiai nutariame - operuojame. 

Operacija pavyko, gydymas truko apie mėnesį. Susidraugavome, o ir draugo baimė šiam dideliam šuniui išnyko. Nutarėme pasilikti Šyvą ir priėmėme į savo šeimą. Pasveikus po operacijos ėmėme ieškoti kinologų, dresuotojų, žmonių, kurie padėtų mums bendrauti su traumuotu keturkoju. Radome. Lankėme dresūrą, išmokome bendro paklusnumo, atsikratėme žmonių baimės, ėmėme pasitikėti vieni kitais. Darbo buvo daug ir sunkaus, tačiau mes nepasidavėme. Kartais atrodė, jog beviltiška nustoti bijoti žmonių, bet ji kažkaip sugebėjo vėl imti pasitikėti žmogumi. Pradėjome keliauti kartu į miestą, kur daug šurmulio, automobilių, žmonių. Vasaromis - į žygius ir plaukimus valtimis, nakvynes gamtoje. 

Po kurio laiko nusprendėme, kad Šyvai vienai liūdna leisti dienas, kol mes esame darbe. Todėl jau beveik du metai, kai Šyva turi jaunesnę sesę (kaip mes vadiname). Bijojome, kaip susidraugaus, ar priims kitą šunį, bet Šyvos motiniški instinktai pasirodė be galo stiprūs. Ji prižiūri „sesę“, nuramina per daug įsisiautėjus, moko, ką ir kaip daryti, kartu dūksta. Dabar mūsų šuo, mūsų Šyva yra ištikimiausia, drąsiausia, geriausia, kultūringiausia draugė, kokios net nesvajojome turėti. Draugai juokaudami sako, kad ji yra šuns etalonas. Kavinės, vieši renginiai, kelionės - visur ji yra kartu. Visada santūri, paklusni, draugiška, „pasitempusi“.

Ši istorija ne tik apie tai, kaip mes įsigijome šeimos narę. Ši istorija ir apie tai, kad gyvūnai neturi būti išnaudojami kergimui, pramogoms ar pasipelnymui. Jie neturi būti mušami ar kitaip skriaudžiami. Gyvūnai yra mūsų draugai, užtarėjai, išklausytojai, neretais atvejais ir mokytojai. Atviromis širdimis ir pasitikėjimo pilnomis akimis. Būkime ir mes patys tokiais.