Planavo pirktį šunį, bet jį paėmė iš prieglaudos: gyvenimas pasikeitė kardinaliai - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2017-12-21 17:09 Nebrisius.lt nuotr.

Planavo pirktį šunį, bet jį paėmė iš prieglaudos: gyvenimas pasikeitė kardinaliai

„Jau daugiau nei metus su Bela kartu keliamės, dirbame, valgome, einame į mišką atsikvėpti ir net negalime įsivaizduoti, kaip mes išvis galėjome be jos", - sako Julija ir Dainius apie savo augintinę ir daliasi savo istorija.

Buvo šiltas vasaros vakaras ir mes važiavome „pasižiūrėti“ laikinoje globoje esančios šuniukės. Tai buvo gana netikėtas posūkis, nes šuniuką planavome pirkti. Praleidome valandų valandas naršydami „YouTube“, bandydami išsirinkti mums labiausią (pa)tinkančią veislę, kainą... Juk tai mūsų pirmas augintinis, viskas be galo svarbu. Išsirinkome, susiradome veisėjus, viskas kaip ir aišku, bet kartu ir visiškai bergždžia, nes... Po kelių dienų pamatėme Belos nulinkusias ausytes vienos iš gyvūnų prieglaudų „Facebook“ paskyroje ir ilgai negalvoję šokome į mašiną.

Bela tuo metu buvo vos 2,5 mėn. mažylė, kuri labiau priminė meškinėlį negu šuniuką. Iš pradžių susitikimas neatrodė daug žadantis, nes Belutė buvo labai išsigandusi, turbūt ne iš gero gyvenimo. Kažkas rado, kažkas bandė laikyti, kažkam tapo per sunku... Ji nemokėjo eiti su pavadėliu, tirtėjo iš baimės, nesileido liečiama. Mane ėmė imti abejonės... Bet staiga iš kažkur prie mūsų stryktelėjo didžiulis haskis ir Bela taip prie manęs prisispaudė, kad staiga viskas tapo aišku. Tiesa, Dainius, kaip jau po to sakė, žinojo, kad grįšime namo ne vieni, kai tik ją pamatė, čia tik man ženklo reikėjo.

Na ir ką, grįžome su savo pūkuotuku namo ir nuo to vakaro iš poros tapome tikrų tikriausia šeimute. Jau daugiau nei metus su Bela kartu keliamės, dirbame, valgome, einame į mišką atsikvėpti ir net negalime įsivaizduoti, kaip mes išvis galėjome be jos. Belutė vis dar yra šiek tiek baili, kartais paniurzga pro balkoną ant praeivių, buvo nuplėšusi vieną grindjuostę (menkai ji ten ir tekabėjo), bet vis tiek net negalėjome pasvajoti apie tokį tobulą šunį. Jei išsikrovus telefonui nesuskamba žadintuvas, Belutė atsargiai baksnoja mus savo snukučiu. Jei kurį vakarą užsidirbame per ilgai, tol laižo rankas arba garsiai dūsauja iš savo guolio, kol nenueiname miegoti. Vasarą kartu plaukia irklente, o žiemą žaidžia sniego karą. Miega šalia batų, myli kitus šunis ir žmones su šunimis, ir, kad jūs pamatytumėte, kaip jos didelės ausys lapsi, kai ji šuoliuoja per pievą! Taip, Belutė nėra veislinis šuo. Bet mums Belutė net ir nėra tik šuo – ji kuo tikriausias mūsų šeimos narys, nuotykių bendražygė ir visaip kaip mielas džiaugsmelis.