Iššūkių nepabūgę Norvyda ir Arvydas: "Nuotykis tikrai pasisekė" - mieste.lt

Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2018-07-23 16:43 Asmeninio archyvo nuotr.

Iššūkių nepabūgę Norvyda ir Arvydas: "Nuotykis tikrai pasisekė"

„O visiems, kurie turi ar ketina įsigyti gyvūną, kurie svarsto išvykti pagyventi svetur ar tikisi šeimos pagausėjimo, linkiu niekada nepamiršti labai gražių ir teisingų Antoine de Saint-Exupéry žodžių – „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ (Mažasis princas, XXI skyrius).“ Šiais žodžiais savo istoriją apie augintinius pradeda Norvyda ir Algirdas.

Viskas prasidėjo pernai. Lauke buvo šalta, namie dar šalčiau.  Industrijoje, kurioje dirbu, kaip visada, pirmaisiais metų mėnesiais nelabai buvo ką veikti. Galvoje gimė idėja – kodėl gi nepagyvenus Azijoje? Ten palankus klimatas, skanus maistas, o ir gyvenimo nuotykis tikrai būtų puikus. Šia mintimi lengvai užsikrėtė ir mano gyvenimo draugas Algirdas. Žinoma, mes galvojome ir apie šiuo metu populiarias ir mums jau pažįstamas kryptis – Tailandas, Balis ar Malaizija. Pradėjome kurti planus kaip galėtume dirbti nuotoliniu būdu, iš kur gauti papildomų pajamų. Atsirado naujas įrašas svajonių sąraše – 2018-tais metais gyventi Azijoje. O ir dėl vieno dalyko niekada net nebuvo jokių klausimų – mūsų šuo Mėta ir katė Bruknė, be abejonės, vyks kartu su mumis, nesvarbu kuris pasaulio kraštas tai bebūtų. Praėjus geram mėnesiui ir prisikūrus planų A, B ir C, Algirdas pranešė, jog jo darbovietėje ieškomas žmogus, norintis užimti poziciją Šanchajuje, Kinijoje. Pagalvojome, jog tai ženklas. 

Ir tada prasidėjo pasiruošiamieji darbai… Azija – ne Europos Sąjungos šalis, ir taip lengvai susikrovęs lagaminus (o tuo labiau gyvūnus) ten nepateksi. Gyvūnai į Kiniją gali vykti tik jei šeimininkas turi ilgalaikę vizą. Aš nepasakosiu visų ilgalaikės vizos gavimo subtilybių, tačiau Algirdas, pradėjęs skraidyti į Kiniją ir tvarkytis dokumentus 2017 metų birželį, darbo vizą gavo tik 2018 metų kovą. „Lengviausias“ būdas man gauti vizą buvo įteisinant mūsų santykius. Nors gyvenome kartu penkerius metus, buvome skeptiški vedybų klausimu, tad pažiūrėjome į tai kaip tiesiog į dar vieną nuotykį ir per savaitę susiorganizavome vestuves, apie kurias iki paskutinės dienos nežinojo  net mūsų draugai ir kurių „liudytojomis“ tapo ir mūsų kelionės bendrakeleivės Mėta bei Bruknė. 

Gyvūnų atsivežimas į Kiniją buvo didžiausias mūsų iššūkis. Veterinarijos gydytojai ir veterinarijos inspekcija gali tik suteikti informaciją apie reikiamus skiepus ir dokumentus įvažiavimui į šalį. Informacijos internete apie keliones į Kiniją, galima sakyti, beveik nėra, o ta, kuri yra – tai nuogirdos, kaip kažkas, kažkada vežėsi, ir dažniausiai su nelaiminga pabaiga. Pirmuosius kartus, kai lankėmės Šanchajuje, dar be gyvūnų, mes, pamatę gatvėje užsieniečius su šunimis, juos stabdydavome ir klausdavome, kaip tie gyvūnai atsidūrė su jais Kinijoje. Tačiau daugelis juos tiesiog priglausdavo iš gatvės ar prieglaudos, arba nusipirkdavo jau Kinijoje. Kiti – atsivešdavo pasinaudoję diplomatų privilegijomis. Žinojome tik tiek, kad Šanchajuje gyvūnai turi atlikti nuo 7-nių iki 30-ties dienų karantiną. Juos uždaro į narvus ir jų net negalima aplankyti. Tiek Mėta, tiek Bruknė buvo paimtos iš prieglaudų, tad nenorėjome, kad joms kiltų asociacijų, jog šeimininkai ir vėl jomis atsikratė. Nusprendėme, kad padarysime viską, kas įmanoma, kad joms ten atsidurti netektų. 

Nuo tada, kai pradėjome ruoštis augintinių atsivežimui, iki jų atvykimo į Kiniją, praėjo daugiau nei pusė metų, ir kad papasakoti viską, ką praėjome ir patyrėmė per tą laikotarpį, reikėtų parašyti knygą, o ne straipsnį. Juk pagrindinė priežastis, dėl kurio nutarėmė pagyventi svetur – mums norėjosi išbandymų… Ir mes jų gavome su kaupu! Dėl informacijos trūkumo, mes niekada nebuvome visiškai tikri, ar viską darome teisingai, ir ar gyvūnai pasieks tikslą. O ir šiaip, tą gyvenimo etapą mes juokaudami pavadinome „what could possibly go wrong?“ (liet. juk kas gali nepavykti?). Atsakymą į šį klausimą, deja, mes turėjome – viskas gali nepavykti! Nuo visiškų smulkmenų, dokumentų atmetimų, nesusikalbėjimų, bagažo taisyklių pasikeitimų iki skrydžių nukėlimų, asmeninių ir šeimos narių sveikatos problemų ar netikėtai prisidėjusių papildomų išlaidų. O kad nebūtų per lengva, Mėta, kuri visą gyvenimą svėrė 7 kilogramus, per praėjusią žiemą priaugo daugiau nei kilogramą. Leidžiamas svoris kabinoje neturi viršyti 8 kilogramų kartu su krepšeliu! Mažinome maisto dozę, ilginome pasivaikščiojimus ir net prieš skrydį ją nuskutome, bei išardėmė ir ištraukėme dalį porolono iš kelioninio krepšelio... O Bruknė, likus dviems dienoms iki skrydžio, ėmė viduriuoti. Tai, aišku, labai išgąsdino, tačiau gerai, kad sveikata savaime ir susitvarkė. Ir nors iš pradžių į visus iškilusius nesklandumus reaguodavome su pykčiu, nusivylimu, ar net ašaromis, galiausiai išgirdę kokią nors dar vieną biurokratinę nesąmonę pradėdavome tiesiog juoktis – na gyvenime, tik tiek tegali? Atrodė, lyg kažkas mus bando, ar tikrai norime ten išvykti. O mes norėjome, ir mums pavyko! 

Skridome iš Vilniaus per Maskvą į Guangzhou, kur mus pasitiko vienos gyvūnų pervežimo bendrovės darbuotojas, ir padėjo sutvarkyti dokumentus. Guangzhou nėra karantino zonoje, tad nereikėjo palikti gyvūnų uždarytų. Iš ten išskridome tiesiai į Šanchajų. Skrendant iš Maskvos į Guangzhou nutiko smagus įvykis – Mėta yra nusifilmavusi daugybėje filmų ir reklamų, tad skrydžio metu radome filmą, kuriame ji prieš keletą metų filmavosi Maskvoje. Nežinau ar pati suprato, bet į ekraną žiūrėjo.

Ir štai, po 29 valandų kelionės pagaliau įžengėme į savo naujuosius namus. Naujuose namuose gyvūnai labai greitai apsiprato. Gerai išsimiegojo, ir jau sekančią dieną atrodė, lyg čia visą laiką ir būtų gyvenę. Bruknei labai patinka, kad yra antras aukštas, laiptai, daugybė lentynų, tad gali kaip pamišusi lakstyti ir karstytis sienomis. Taip pat turime nedidelę terasėlę, kurią abi taip mėgsta, jog, kai tik prašvinta, jos jau krapšto duris, cypauja ir bando prižadinti, kad išleistume į lauką. Terasoje gyvena ir mūsų trečiasis gyvūnas (jeigu galima jį vadinti mūsų, nes auginimo teisėmis dalinamės su dar vienu kaimynu), juodas laukinis katinas, kuris atėjo pas mus į namus, kai tik atvykome pirmuosius kartus, dar be Bruknės ir Mėtos. Pavadinome jį Drakuliu, nuo žodžio Drakula. Sugrįžus čia jau su savais gyvūnais, jis atbėgo pasisveikini ir pirmąjį kartą išsigando – pradėjo šnypšti ir pabėgo. Dingo porai savaičių, bet po to atsirado ir po truputį pradėjo vėl artėti link mūsų namų. Dabar jau jis dienas leidžia pas mus terasoje, turi savo atskirą indelį, ant Mėtos ir Bruknės nebešnypščia, bet ir į kontaktą, kolkas, dar nesileidžia. Tačiau tikime, kad po truputį jie pramoks vieni kitų kalbą ir susidraugaus.

Beje, kol rašiau šį tekstą, man kaip tik paskambino iš policijos, kad po pusantro mėnesio, pagaliau, galiu atsiimti šuns auginimo licenziją. Šanchajuje privaloma šunį registruoti, nes kitaip jį gali atimti ir utilizuoti (Bruknei pasisekė labiau, nes katėms jokie reikalavimai netaikomi). Tačiau vėlgi, dėl informacijos trūkumo, policijoje lankėmės keturis kartus, kol pagaliau priėmė mūsų dokumentus. Policijoje mus siuntė pas veterinarus, veterinarai siuntė atgal pas policininkus, nes patys nežinojo kaip elgtis su europietišku mikročipu, Kinijoje jie kitokie. Galiausiai viena veterinarijos klinika turėjo galimybę nuskaityti mūsiškį mikročipą ir Mėta tapo oficialia Šanchajaus gyventoja. Tad, pagaliau baigus visus formalumus, dabar jau ramiai galime mėgautis nauju klimatu, neįprastais vaizdais, kvapais ir garsais. Nuotykis tikrai pasisekė!