Tapk MIESTE.lt fanu Facebook'e

×
2017-10-18 09:52 Rūtos Karčiauskaitės nuotr.

Kaunietės Jurgitos šeimos gyvenimas pasikeitė priglaudus dvi katytes

Laikinojoje sostinėje gyvenanti Jurgitos šeima atvira: jų gyvenimas įgavo naujų spalvų, kai jie nusprendė iš prieglaudos paimti dvi kates. Paskaitykite kaunietės istoriją, gal jus tai irgi įkvėps padaryti gerą darbą?
 

Dar tėvų namuose, kiek tik save atsimenu, visada būdavo gyvūnų. Ir tik mano dėka. Mama prieštaraudavo, bet aš mokėdavau maldauti. Ir taip atsirado žiurkėnai, akvariumas su žuvytėmis, triušiai ir, didžiausiam mano džiaugsmui, pagaliau šuo. Išgyveno jis 15 metų, kol vieną rytą nebeprisikėlė. 

Išėjusi iš tėvų namų dėl studijų ir nuolatinio kraustymosi tai į vieną šalį, tai į kitą būstą, vis negalėdavau prisiimti atsakomybės už gyvūną, kuris gyvens gal 10, o gal ir 20 metų. Tačiau gyvenimas ėmė tekėti ramesne vaga, atsirado nuolatinis būstas, ėmiau sekti prieglaudas, jų aprašomus išgelbėtus gyvūnus. Pamenu, buvo praėję maždaug pusė metų po to, kai nusprendžiau žvalgytis ir, jei kris į akį, priglausti gyvūną. 

Tą dieną telefono ekrane viena prieglauda pranešė apie iš vieno lizdo paimtas katytes. Jas abi išgelbėjo iš baisaus šalčio - infekcija ir užpūliavusios akytės kėsinosi į gyvybę. Nuostabi prieglaudos darbuotoja neleido užmigdyti mažų nusmurgusių katyčių. Vienai prireikė pašalinti abi akis, kitai - pavyko vieną išsaugoti. Komentaruose žmonės diskutavo ir vylėsi, kad kas nors paimtų jas abi kartu, o ne išskirtų po vieną. 

Kilo pirma mintis - ir kas jas tokias neišvaizdžias ims. Širdyje kažkas įsižiebė - aš galiu suteikti joms pakankamai meilės ir namų šilumos. Nusiunčiau vyrui, aptarėme, kaip ką paaiškinsime vaikams ir dar tą patį vakarą susisodinome juos ant sofos pasikalbėti. Klausiau vaikų, kaip jie reaguotų, jei kažkas augintų aklas katytes? Ir po truputį sukau kalbą link esmės - kas būtų, jei mes jas augintume? Kaip reaguotų jų draugai? Ar jiems nebūtų gėda, nepatogu? Aptarėme įvairiausias situacijas. Mano džiaugsmui, jie labai mus palaikė, pažadėjo, kad  gins, mylės ir rūpinsis jomis. Su vyru aptarėme visas saugos priemones, kad netyčia neišeitų į gatvę vienos, kad nuo antro aukšto laiptų nenukristų...

Kitą dieną paskambinau globėjai ir sutarėme susitikti. Parsivežiau jas abi galvodama, kad jos bus baikščios, pridėjome dėžių, įvairių apklotų, kad galėtų slėptis ir jaustųsi saugiai. Tačiau jos nė nemanė bijoti - drąsiai išėjo į kambario vidurį ir ėmė šniukštinėti visus kampus. 

Visiškai aklą katytę pavadinome Tutse, juodai baltą su viena akimi - Lile. Abi iš karto nulėkė į virtuvę susipažinti su mūsų augintine triušyte Tiule. Akloji Tutsė kėlė daugiausia nerimo, nes eidama vis atsitrenkdavo į daiktus, dėl to man skaudėjo širdį. Įėjusi į naują kambarį, ji nueidavo į centrą ir imdavo eiti didėjančia spirale. Vien žiūrint į ją imdavo suktis galva ir pykinti. Tą ėjimą ratais Tutsė vis greitindavo ir atrodydavo labai pavojingai - lyg ji tuoj tuoj nugrius ar atsitrenks kur nors. Aš vis imdavau ją ant rankų ir ramindavau. Tačiau toks jos vaikščiojimas nesiliovė dvi savaites. Po to ji ėmė šmirinėti lyg viską matytų. Pasitraukdavo ir apeidavo kliūtis - kėdžių kojas, fotelį, ramiai nueidavo į kitą kambarį lyg galvoje būtų susidėliojusi žemėlapį. Galiausiai įsidrąsino ir į antrą aukštą palipti. Bėda būdavo, kad nemokėdavo nulipti, kniaukdama kviesdavo, kad kas nors ją parneštų atgal. 

Tuo tarpu Lilė su viena akim jautėsi kaip žuvis vandenyje. Tikra smarkuolė ir greituolė. Čia ji virtuvėje, čia jau antrame aukšte ir vėl atgal. Koridoriumi tiesiog skraido. Džiaugiuosi, kad Tutsė turi tokią pagalbininkę. Lilė ją laižydavo, atsigulusi šalia šildydavo. Lilė ir Tutsė rytais padeda žadinti vaikus. Atlekia į jų kambarį, sulipa į lovas ir ima tai laižyti, tai "pėdžiuoti", kaip vaikai sako. O jiems smagu, daug lengviau atsikelti nei nuo žadintuvo ar tėvų raginimų.

Dabar katytės pas mus jau daugiau nei pusmetį ir visiškai nesijaučia, kad jos nemato ar pusiau nemato. Akloji Tutsė niekuo nenusileidžia Lilei. Gal yra kiek lėtesnė, nelaksto kaip padūkusi, kad neatsitrenktų. Bet būna išgirsta plėšiamo maisto pakuotės garsą ir ima skuosti koridoriumi prie lėkštės. Tada tik spėju pamatyti, kad durys pusiau praviros ir sustingstu. Būna, kad įsirėžia į jas. Todėl visada stengiamės pastebėti, ar nėra kliūčių kelyje. 

Grįžus iš darbo pats mieliausias vaizdelis, kai prie durų katytės pasitinka, džiaugiasi, kad grįžome. Tutsė stojasi ant dviejų kojų ir ima priekinėmis letenomis makaluoti orą lyg ieškodama, kur aš. Tada žinau, kad turiu prieiti ir ją apkabinti, išmyluoti. Tiek daug meilės ir pasitikėjimo mumis, žmonėmis. Norisi jas apkabinti ir myluoti myluoti.